Parastą medinę pirtį dažniausiai stato ant akmeninių pamatų. Jie gali būti juostiniai arba stulpiniai. Pamatams naudojami skaldyti akmenys, plytos, betonas, mediena, izoliacinė medžiagos.

Pamatų gylis priklauso nuo grunto. Molio ir priemolio grunte, turinčiame savybę išbringti, pamato gylis turi būti 10-25 cm žemiau įšalo gylio. Smėliniame grunte pamato gylis nepriklauso nuo įšalo gylio ir turi būti 0,5 m. Po vidinėmis sienomis gali būti mažesnis, nei po išorinėmis, bet negali būti sekliau kaip 0,4 m nuo žemės paviršiaus.

Juostinius pamatus daro iš gamtinio akmens, užpildant cementu. Galima daryti iš stačiakampio arba trapecijos formos gelžbetoninių ar betoninių blokų. Blokus paprastai deda ant 150 mm sutankinto smėlio pagrindo. Juostinio pamato plotis, priklausomai nuo pirties dydžio ir konstrukcijos, - 250-500 mm.

Stulpinius pamatus paprastai daro kaip atskirus akmeninius ar plytinius 510*510 mm stulpus. Stulpai yra po kiekvienu statinio kampu ir vidinių bei išorinių sienų susijungimo vietose. Kai pirtis labai didelė, tarp pagrindinių stulpų statomi tarpiniai taip, kad tarpai tarp jų nebūtų didesni kaip 2 m.

Po pamatų stulpais daromas smėlio-gargždo pagrindas. Tarp pamato stulpų, po išorinėmis ir garinės sienomis išdėliojami 250 mm storio plytų pamatai, kurie įgilinami į žemę 200-250 mm.

Pamatų stulpai turi iškilti 200-400 mm virš žemės. Jie išlyginami cemento sluoksniu, ir padengiami dvigubu hidroizoliacijos sluoksniu. Negalima naudoti silikatinių plytų.