Suomijos ekonominė krizė – ar pasimokysime?

Gal laikas ruoštis gresiančiai krizei, o ne kaip stručiams kišti galvas į smėlį? Žemiau esančiame straipsnyje – itin trumpa devintojo dešimtmečio Suomijos ekonomikos krizės apžvalga ir palyginimas su dabartine Lietuvos situacija. Žvilgtelkime į panašumus.

Prieškrizinis Suomijos laikotarpis

Aštunto dešimtmečio pradžioje Suomija liberalizavo skolinimo sąlygas. Prieš tai skolinimasis buvo reguliuojamas, o skolinamos sumos ribojamos. Gavę kreditus palankiomis sąlygomis, suomiai pinigus daugiausiai investavo į nekilnojamą turtą ir ilgalaikio naudojimo daiktus. Kreditų procentai sumažėjo beveik iki 2. Sparčiau vešėjo kreditavimo kompanijų gerovė, neįtikėtinais tempais plėtėsi statybų sektorius. Palyginus su visa Europa, Suomijoje darbinis užimtumas buvo rekordiškas (74 proc.). Suomija daug eksportavo, tačiau pradėjo ir nemažai importuoti, kol aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įveždavo prekių daugiau nei išveždavo. Tačiau Suomijoje užsienio prekybos deficitas niekada nesiekė 11,5 procento nuo BVP, kaip dabar Lietuvoje.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje kreditai ėmė sparčiai brangti, taip pat sumažėjo Suomijos eksportas. Iširus Sovietų Sąjungai, Suomija prarado rinką, į kurią eksportavo beveik 20 procentų produkcijos. Taip pat sumažėjo eksportas į kitas Vakarų Europos šalis, Ameriką, Japoniją. Suomijos BVP 1990-1993 metais sumažėjo 10 procentų, bedarbystė nuo 3 procentų padidėjo iki 17 procentų. Ypatingai sumažėjo vartojimas, nekilnojamo turto pirkimas. Bankrutavo daugybė kompanijų, ypač iš finansų ir statybinio sektoriaus. Helsinkio vertybinių popierių biržos indeksas krito 70 procentų, nekilnojamo turto vertė krito perpus. Suomijos pinigo vertė nukrito 30 procentų. Vidaus deficitas 1993 metais pasiekė 8,3 procento.

Situacija Lietuvoje

Palyginę prieškrizines situacijas Suomijoje ir Lietuvoje, matome tiesiog identišką situaciją. Gal kai kuriems situacija atrodo puiki – auga vartojimas, kreditai, gyventojų pajamos, tačiau tai tik išorinė iliuzija. Kas bus, jei kreditai dar daugiau brangs, nes per metus kreditai pabrango beveik dvigubai (nuo 3 iki 5 procentų). Jeigu grįžtų išvykę pusė milijono Lietuvos gyventojų, ar mes gyventumėme vis dar taip pat gerai? Ką jie darytų, iš kur imtų pinigų pragyvenimui? Ar dar ilgai visų mūsų likusiųjų geras gyvenimas išsilaikys ant kreditų ir ES paramos? Gyvename burbule ir stengiamės užsimerkti, kad nematytumę realios situacijos. Jei ne ES pinigai ir viltis juos gauti – Lietuva būtų jau gilioje krizėje.

Suomijos bridimas iš krizės

Suomijos vyriausybė (arba kaip ir dauguma politikų nepelnytai prisiskyrė sau šį nuopelną) pasuko ekonomiką į naujų technologijų įsisavinimą ir eksporto skatinimą. Nuo 1993 metų Suomijos eksportas kasmet augo beveik 20 procentų ir 2000 metais išaugo beveik 200 procentų. Vietoj medienos ir jos produktų, metalurgijos ir mašinų pramonės eksporto, Suomija ėmė vystyti elektroninę pramonę. Iš geriau žinomų, mums puikiai pažįstama NOKIA, kuri įgijusi 7 procentus savo srities pasaulinės rinkos. Manau, kad daug Lietuvos gyventojų atpažįsta ir daugiau suomiškų prekės ženklų – Honka, Stora Enso, tarptautinė reklamos agentūra Havera, Paulig. Pagrindinį Suomijos BVP augimą skatino būtent eksporto augimas. Suomija nuo 2000 m. – tai stabilaus BVP augimo šalis (2-4 proc.), turinti teigiamą vidaus balansą ir beveik 10 procentų daugiau eksportuojanti nei importuojanti.

Šiandieninė situacija Lietuvoje

Moodi mus perspėja – jūsų užsienio prekybos deficitas siaubingas. 2006 metais prekybos deficitas pasiekė 11,5 procento BVP. Įsivaizduokite šeimą, kurios gaunamos pajamos kasmet net dešimtadaliu yra mažesnės nei išlaidos. Taip, ji gali užsiauginti bulvių, iš jos teritorijoje esančių miškų pasistatyti namą ir panaudoti molio kasyklas, tačiau jų sąskaita kaimynai kasmet tampa turtingesni. Kuo toliau, tuo ji mažiau galės nusipirkti reikalingų daiktų iš kaimynų. Nekelia abejonių, kad šios šeimos nariai negeba tvarkytis net savo kieme, ką jau kalbėti apie galimybę parduoti produkciją kaimynui. Šeimos galva neįgali jiems padėti, baisiausia, kad už kyšius pasirengęs dirbti net prieš savo šeimos narius. Siaubinga, tačiau tokią šeimą norisi įvardinti kaip degradavusia.

Eksporto skatinimas Lietuvoje

Norėdama užtikrinti tikrą ekonomikos klestėjimą, valstybė turėtų sudaryti ilgalaikę eksporto skatinimo strategiją. Kol kas šioje srityje tik kalbos, lozungai ir judėjimas vėžlio žingsniu.

Statybos srityje eksporto skatinimo iniciatyvos ėmėsi ASA. Sukurtas statybinis gidas, kuris pasiekia užsienio galutinį vartotoją, taip pat sudaro sąlygas pasiekti juos tiesiogiai ir Lietuvos įmonėms. Kas geriau ar pasiekti vartotoją tiesiogiai, ar užtenka dirbti tokiems tarpininkams kaip IKEA? Kodėl IKEA mūsų baldų pramonė sugeba pagaminti konkurentabilų užsienio rinkose produktą?

Laukinės privatizacijos laikais, padedant korumpuotiems valdininkams, Lietuvos pramonę į savo rankas paėmė tikrai ne geriausi rinkodaros specialistai. Kas yra pardavimas, naudojant prekinio ženklo jėgą, daugumai iš jų nesuprantama. Orientuojamasi į gamybą kitiems, kurie turi prekinį ženklą. Neveltui kazkada itin populiarus televizorius Tauras ( TNS Gallup, 8,5 proc namų ūkių ) ir Šilelis (3,5 proc. namų ūkių) net Lietuvoje užleido pozicijas Samsung (17,2 proc namų ūkių) ir LG (15,3 namų ūkių). Ne išimtis ir Snaigė, kuri kiekvienais metais taip pat užleidžia pozicijas kitų prekinių ženklų šaldytuvams. Pildosi niūriausios mūsų prognozės dėl IKEA ir Lietuvos baldininkų, kurie savarankiškai nesugebėjo ne tik įžengti į užsienio rinkas, bet prarado ir lietuviškąją.

Kas galėtų lemti statybinio eksporto plėtrą į užsienio šalis? Nėra jokių abejonių – galutinio vartotojo pasiekimas, apeinant tokius veikėjus kaip IKEA, nes gamintojas geriausiu atveju gauna tik pusę to, ką pasiima tarpininkas. Blogybė tik ta, kad IKEA turi pinigų reklamai, su kuria pasiekia galutinį vartotoją, o mūsų statybinės srities įmonės jų stokoja. Su reklaminiais biudžetukais į rinką neįsisprausi ir toliau liksi didžiųjų užsienio tiekėjų pastumdėlis. Mūsų išeitis – sukurti populiarų statybinį leidinį, skirtą galutiniam vartotojui, kuris kartu su savimi populiarintų ir Lietuvos statybinės rinkos dalyvius. Neabejokite, kad šiandien mokus žmogus informacijos pirmiausia ieško internete. Tapti populiariausiu leidiniu įmanoma už pakankamai mažas lėšas, reklamuotis tokiame leidinyje taip pat kainuotų kelis šimtus kartų pigiau nei kitur.

Deja, ASA kol kas nėra toks, daug šalių padengiantis leidinys, kokį planavome padaryti. Vasario mėnesį puikiai startavome Latvijoje, baigiame padaryti gidą Lenkijai, Rusijai ir Didžiajai Britanijai. Dėl lėšų stokos projektas užsitęsė. Bandydami paspartinti procesą, pateikėme paraišką gauti ES paramą į tuo metu Kęstučio Daukšio valdomos Ūkio ministerijos, ES paramos skirstymo padalinį LVPA.
Čia patys patyrėme korupcijos ir valdininkų bukumą skirstant ES paramą. Nors pagal nustatytas gaires turėjome gauti maksimalų projekto įvertinimą, tačiau po to, kai atsisakėme mokėti duoklę, projektas „užsigulėjo“, paramą gavo gerokai po mūsų pateikti ir daug silpnesni projektai. Galų gale, neiškentę, parašėme Ūkio ministrui ir LVPA direktoriui Murauskui, kaltindami skirstytojus korupcija ir kompetencijos stoka. Aišku, kad pakankamai greitai gavome neigiamą atsakymą. Po jo dar gavome į skundą panašų atsakymą iš Zigmanto Balčyčio valdomos Finansų ministerijos. Šiandien galime tvirtai apkaltinti šiuos „specialistus“ bukumu – atsisakyta teikti paramą, nes mes nesugebėtumėme užtikrinti savo dalies finansavimo. Šiai dienai mes ne tik sugebėjome finansuoti savo dalį, bet baigiame „padengti“ ir ES dalį.

Dabar statybininkams laikas apsispręsti ar tikėtis, kad Lietuvos statybos rinkos visiems pakaks ir ji bus amžina, kad neatsitiks kaip Suomijos statybininkams 1991-1993m. ir ar investuoti savo uždirbtas lėšas ir žinias į plėtrą užsienyje, tapti žinoma tarptautine kompanija ir auginti savo šalies ekonomiką pritraukiamais eksportiniais pinigais.

Laikas įmonių vadovams suprasti, kad reklama rinkos sąlygomis yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis išsiskirti iš kitų. Turėtumėte suvokti, kad tokios atsakomybės negalima patikėti ką tik „verslą ir vadybą“ baigusiems žmonėms, kurie dažniausiais priimami dirbti „reklamos ar rinkodaros vadovais“. Mūsų patirtis rodo, kad dauguma tokių „specialistų“ visiškai nesiorientuoja reklamoje ir rinkodaroje, po nesėkmingų bandymų be atsakomybės priekaištų emigruoja į kitą kompaniją.

Tikiu, kad mes sugebame ne tik mišką eksportuoti. Turime gabių statybininkų, kurie dabar dirba kitų šalių ekonomikos augimo rodikliams, gabių inžinierių ir architektų, baldų, durų, rąstinių namų, vėdinimo, šildymo, rekuperacijos įrangos gamintojų, kurių produkcija eksportuojama per tarpininkus, o galėtų ateiti ten savarankiškai.


Sergejus Jeriomenko