Šiltinant pastatą iš išorės, jo apdaila tampa ne vien estetine detale. Ji turi ne tik sukurti malonią atmosferą pastato viduje, bet ir užtikrinti laikančiosios konstrukcijos ir prie jos pritvirtintos šiltinimo medžiagos apsaugą nuo atmosferos poveikio, neprarandant išorinio patrauklumo.

Medinės konstrukcijos išsiskiria tuo, kad jų šiltinimas yra sudėtingiausias ir jos greičiausiai pradeda irti, jei šiltinimas sumontuotas netinkamai.

Mediena - tradicinė statybinė medžiaga, iš kurios statomi rąstiniai ir karkasiniai namai. Deja, kad ir kokia puiki statybinė medžiaga, mediena dažnai būna per prastas šilumos izoliatorius. Kadangi kalbame apie sąlyginai gerai drėgmę sugeriančią medžiagą, kurią gali paveikti puvimas, grybeliai ir kitos ligos, atsirandančios dėl sąveikos su drėgme, tai tikslingiausia laikoma vidinio šiltinimo schema su apsauginiu - dekoratyviniu ekranu ir vėdinimo tarpu tarp šio ekrano ir šiltinimo medžiagos.

Tokią schemą sudaro: vidinė apdaila (iš patalpos pusės), garų izoliacija, laikanti medinė konstrukcija, šiltinimo medžiaga, apsauga nuo vėjo, vėdinimo tarpas, lauko apdaila.

Ištisus metus eksploatuojant pastatą, šildymo sezonas trunka maždaug 5 mėnesius. Tai reiškia, kad 24 valandas per parą palaikoma skirtinga vidaus ir išorės temperatūra. Dėl ryškaus temperatūrų skirtumo sienos konstrukcijoje, pasižyminčioje tam tikru pralaidumu šilumai, susidaro šilumos srautas - siena ima šilumą iš patalpos ir išleidžia ją į lauką. Šiluminės izoliacijos užduotis - iki minimumo sumažinti šią srautas.

Deja, šilumos izoliacinė medžiaga efektyvi tol, kol ji sausa. Tarkime, 5 proc. drėgnumo bazaltinė šilumos izoliacija praranda 15-20 proc. savo šilumos izoliacinių savybių. Kuo drėgmė didesnė, tuo ryškesni tampa nuostoliai.

Ore visada gausu vandens garų. Kai santykinė drėgmė 100 proc. ir temperatūra arti + 20 o C, 1m3 oro gali būti iki 17,3 g vandens (garų forma). Mažėjant temperatūrai, oro savybė sulaikyti drėgmę gerokai mažėja: kai temperatūra + 16 C, 1m3 oro lieka tik 13,6 g vandens. Kuo temperatūra mažesnė, tuo mažiau ore lieka drėgmės. Drėgmės perteklius išskiriamas kaip vandens lašeliai, kurie drėkina šilumos izoliacinę medžiagą.

Santykinė oro drėgmė patalpose siekia 55-65 proc., o tai gerokai viršija lauko oro santykinę drėgmę, ypač žiemą. Kadangi tarp dviejų erdvių yra drėgmės skirtumas, atsiranda srautas, kuris stengiasi tą skirtumą panaikinti - šilti vandens garai pradeda per apšiltintą konstrukciją iš patalpos sunktis į lauką. Kadangi judama „iš šilumos į šaltį", pakeliui jie kondensuojasi ir drėkina šilumos izoliacinę medžiagą.

Užkirsti šiam procesui kelią galima garų barjeru, montuojamu iš patalpos pusės. Jo įrengimui naudojama arba keli sluoksniai aliejinių dažų, arba garų izoliacinės medžiagos, paslepiamos po dekoratyvine apdaila. Vandens garai iš patalpų pašalinami per priverstinę ventiliaciją.

Garų barjero įrengimas - ne vienintelė sąlyga. Šilumos izoliacinėje medžiagoje esantis oras, sušilęs nuo vidinės sienos, pradeda judėti į gatvės pusę. Orui šąlant, iš jo taip pat gali pradėti kondensuotis drėgmė. Siekiant, kad šito neįvyktų, vandens garams, pasiekusiems išorines šilumos izoliacinės medžiagos ribas ir dar nespėjusiems virsti kondensatu, turi būti sukurta galimybė laisvai judėti toliau. Antra svarbi tinkamo šilumos izoliacinės konstrukcijos įrengimo sąlyga yra vėdinimo tarpo įrengimas tarp išorės apdailos ir šilumos izoliacinės medžiagos bei sąlygų atsirasti oro srautui sukūrimas. Kaip tik oro srautai ir šalins iš šilumos izoliacinės medžiagos išsiskiriančius vandens garus.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Šilumos izoliacinę medžiagą būtina izoliuoti ir iš lauko. Jeigu tai nebus padaryta, gali suprastėti medžiagos šilumos izoliacinės savybės. Šilumos izoliacinė medžiaga gali drėkti dėl atmosferinės drėgmės, vėjas gali „išpūsti" šilumos izoliacinės medžiagos sluoksnius, taip padidindamas šilumos nuostolius. Dėl nuolat vėdinimo tarpe vykstančio oro judėjimo gali prasidėti šilumos izoliacinės medžiagos irimas.

Siekiant išsaugoti konstrukcijos šilumos izoliacines charakteristikas ant šilumos izoliacinės medžiagos paviršiaus, išeinančio į vėdinimo tarpą, montuojama laidi garams medžiaga, apsauganti nuo vėjo ir drėgmės. Tokią pat „nekvėpuojančią" medžiagą montuoti iš gatvės pusės nėra rekomenduotina, kadangi tada apšiltinta konstrukcija bus izoliuota. Izoliuotoje erdvėje oras taip pat juda „iš šilumos į šaltį", tačiau neturi galimybės išeiti į vėdinimo tarpą. Judėdamas į išorę oras vėsta ir šilumos izoliacinėje medžiagoje vyksta aktyvi drėgmės kondensacija. Vėliau susidaręs kondensatas palaipsniui sušąla į ledą. Tokiu atveju šilumos izoliacinė medžiaga praranda nemažai savo efektyvumo. Atšilus orams ledas ištirpsta ir drėgna konstrukcija pradeda pūti.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima reziumuoti: šilumos izoliacinė medžiaga bet kuriuo metų laiku ir bet kokiomis oro sąlygomis turi likti sausa. Šią sąlygą išpildyti įgalina garų barjero iš patalpos pusės ir vėjo barjero iš vėdinimo tarpo pusės įrengimas.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.