Ilgų vamzdynų verslas

Ar ūkininkas tiestų vandentiekį į kaimą iš miesto, jei vandens yra jo kieme? Ar vežtų nuotekas į miestą, jei jas pigiau išvalyti savo ūkyje? Lietuvos vandentvarkos ūkyje neretai elgiamasi priešingai nei diktuoja ūkiška logika.

2014-2020 metais - parama mažų gyvenviečių vandentvarkai

Lietuvoje vandentvarkos ūkio infrastruktūra iš esmės finansuojama iš ES struktūrinių fondų. Buvusius finansavimo etapus, pasiektus ir nepasiektus rezultatus aptarėme ankstesniame straipsnyje „Ekologija, ekonomika ir vandentvarka".

Pirmuosiuose finansavimo etapuose  per 2007-2013 metus  priemonei "Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra" įgyvendinti buvo skirta  514,4 mln. eurų (be projektų vykdytojų nuosavų lėšų). Investicijų intensyvumas siekė 95 proc.

2014 - 2020 finansiniais metais Lietuvos vandentvarkos ūkiui mažose gyvenvietėse, turinčiose nuo  turinčias nuo 200 iki 2 000 gyventojų, skirta apie 290 mln. eurų paramos. Šiems plėtros projektams ES investicijų intensyvumas sieks 80 proc. Turintys vandentvarkos problemų ir daugiau kaip 2 000 gyventojų miesteliai gali tikėtis tik 50 proc. projekto vertės finansavimo.

Vandens tiekėjų asociacija, vienijanti vandens tiekimo įmones, mano, jog šiame etape reikia maždaug 7 kartus daugiau lėšų.

Inžinieriai siūlo netiesti ilgų vamzdynų

Dar prieš ketvertą metų Inžinerinės ekologijos asociacijos viceprezidentas, bendrovės „Traidenis" generalinis direktorius Sigitas Leonavičius į Vyriausybę kreipėsi raštu, kuriame buvo išdėstyti faktai, jog centralizuota vandentvarka tinka ne visais atvejais, jog ji pabrangina projektus, pateikė pavyzdžių, jog kaimynai lenkai elgiasi kitaip.

„Pas mus plėtra yra suprantama tik kaip centralizuotų vamzdynų klojimas. Lietuvoje gėlo vandens yra visoje teritorijoje, todėl tik centralizuotas vandens tiekimas, o tuo pačiu ir nuotekų tvarkymas, yra ekonomiškai neefektyvūs. Nedidelėse gyvenvietėse  ir gyvenamuosiuose kvartaluose paklojus magistralinius vandentiekio ir nuotekų tinklus gyventojai yra  prievarta verčiami prie jų jungtis ir brangiai mokėti už prisijungimą bei paslaugas (vandens tiekimą, nuotekų surinkimą ir tvarkymą), nepaliekant jiems pasirinkimo galimybės', - sakoma Vyriausybės vadovui skirtame rašte.

Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje atsisakoma centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų,  diegiami vietiniai gręžiniai ir maži lokalūs nuotekų valymo įrengimai. Statant lokalius grupinius ir individualius vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įrenginius taip pat galima panaudoti ES paramos lėšas, skirtas vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros plėtrai, taip priartinant paslaugą prie vartotojo.

Tik centralizuotai tvarkant nuotekas, atsiranda nuotekų dumblo tvarkymo problemos. Dumblas iš mažesnių (rajonų centrų) nuotekų valyklų turi būti vežamas į didesnes nuotekų valyklas. Kaip jį panaudoti - kol kas beveik neišpręsta, dumblo panaudojimo projektai labai brangūs, brangina paslaugas gyventojams ir dėl esamų dumblo kiekių neatsiperka.

Prie nuomonės, kad turėtų būti svarstomi ne tik centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tvarkymo projektai, prieita ir pernai pavasarį Seime vykusiame tarptautiniame seminare. Seminarą ,,Europos šalių patirtis vykdant nuotekų infrastruktūros plėtrą mažose gyvenvietėse arba jų grupėse" surengė Lietuvos vandens tiekėjų asociacija ir LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Jame buvo konstatuota, jog rengiant vandentvarkos projektų finansavimo sąlygas būtina numatyti decentralizuotus lokalinių nuotekų valymo įrenginių bei centralizuotas vamzdynų įrengimo alternatyvas.

Lenkijos patirtis

Lenkijoje priimtos projektų finansavimo sąlygos leidžia savivaldybėms pasirinkti vieną iš dviejų nuotekų valymo variantų - centralizuotą arba decentralizuotą. Kurį rinktis, sprendžia savivaldybės, gavusios vieno ir kito projekto sąmatas.

Nedidelėms gyvenvietėms, kaimams už ES pinigus parengiami projektai, centralizuotai vykdomi konkursai rangovams, centralizuotai perkami įrenginiai, kurie įrengiami atskiruose sklypuose kiekvienam gyventojui arba apjungiant kelis namus. Gyventojams nereikia investuoti savo pinigų - jie moka tik abonentinį ir eksploatacijos mokestį.

Išgriebimo duobių turinio išvežimo variantas pas kaimynus visiškai atmestas kaip brangus ir teršiantis aplinką. O pas mus naujoje Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcijoje gyventojams, neturintiems valymo įrenginių ar neprisijungusiems prie centralizuotos sistemos, nustatyta prievolė sudaryti su vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju nuotekų transportavimo sutartis. Aplinkos ministras neseniai išleido poįstatyminį aktą - Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą.

Milijardus vandentvarkai skiriančioje, kompiuterizuotoje ir save civilizuota laikančioje šalyje tokie reglamentai atrodo daugiau nei keisti ir yra tikrai daugiau nei vienas žingsnis atgal į praeitį.

Lenkijos pavyzdžiai rodo, kad mažose gyvenvietėse vandentvarkos lėšos panaudojamos žymiai efektyviau, kuomet vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas vyksta decentralizuotai, arba kuriama kombinuota sistema.  Be to, kad atpinga projektai, paslaugos suteikiamos didesniam gyventojų skaičiui.

Palyginkime: pasirinkimas Lenkijoje ir Lietuvoje

Mūsų vandentvarkininkai ne kartą lankėsi Lenkijoje, nagrinėjo kaimynų patirtį. Ir parsivežė pavyzdžių.

Pavyzdžiui, Lenkijos Liublino Konopnicka savivaldybėje skaičiuotos dvi nuotekų valymo alternatyvos:

1. Centralizuota  kanalizacija - vienas didelis įrenginys visoje savivaldybėje. Tai kainuotų apie  20 mln. zlotų. Vienam gyventojui kainuotų apie 9900 zlotų. Tokiam projektui savivaldybė nepajėgi surinkti tiek pinigų. Vien kanalizacijos trasos visai savivaldybei kainuotų apie 6 mln.105 tūkst. zlotų.
2. Lokalūs įrenginiai. Pasinaudojus naujausių technologijų valymo įrenginiais, didesnėms gyvenvietėms  statyti 6 vnt. lokalių nuotekų valymo įrenginių. Su tinklais tai kainuotų 4 mln. 55 tūkst. zlotų.

Priimtas sprendimas nuotekų valymo sistemą kurti etapais, statant 6 įrenginius. Kad būtų įrengtas centralizuotas nuotekų tvarkymas nutolusiose sodybose, abiem atvejais net nebuvo svarstyta. Likusiems  gyventojams,  gyvenantiems toliau nuo gyvenviečių, priimtas sprendimas statyti individualius nuotekų valymo įrenginius (viso apie 350 vnt.). Tai kainuotų apie 2 mln.700 tūkst. zlotų -  20 proc.turėtų apmokėti gyventojai, o  80 procentų - ES ir savivaldybės  investicijos.

Netoli Lenkijos, viename iš Alytaus rajono kaimų 2009 metais buvo įgyvendintas vandentvarkos infrastruktūros projektas, pastatyti centralizuoti nuotekų valymo įrenginiai 500 GE (gyventojų ekvivalentui).

1. Centralizuoti nuotekų tinklai, jų bendras ilgis - 3,21 km. Nuotekų valymo įrenginiai (75 kub.m/d) ir trys nuotekų pakėlimo siurblinės (19,3 kub.m/d). Projekto kaina -  676 tūkst. eurų.

Net ir įgyvendinus projektą, niekas nedraudžia paskaičiuoti, kiek būtų kainavę, jeigu būtų pasirinktas kitas variantas. Taigi:

1. Alternatyvus variantas -  montuoti mažesnius atskirus ir grupinius nuotekų valymo įrenginius, nes esant dideliems atstumams tarp individualių namų (50 m ir daugiau) neracionalu jungti į bendrą nuotekų valymo sistemą dėl didelių įrengimo kaštų. Pasirinkus šį variantą  bendras savitakinių  nuotekų tinklų ilgis  būtų buvęs 1,2 km. Projekto kaina - 345 tūkst. eurų.

Tad klausimai, kodėl Lenkijoje elgiamasi kitaip, ar pas mus naujajame vandentvarkos projektų finansavime bus svarstomos alternatyvos, kol kas tik retoriniai.

Nuotekų surinkimas irgi gali būti pigesnis

Visai neseniai, šių metų gegužę Lenkijoje su vandentvarkininkų grupe lankėsi inžinierius-konsultantas Algirdas Budreckas. Jis kaip betranšėjinių technologijų specialistas pastebėjo, jog verta atidžiau nagrinėti ne tik nuotekų valymo, bet jų surinkimo variantus.

„Nuotekų surinkimo sistemos gali būti savitakinės, vakuuminės, slėginės. Tiesa, pastaraisiais metais vakuumines sistemos Lenkijoje nestatomos kaip labai brangios lyginant su slėginėmis, o pastarosios labai daug kur statomos ir sėkmingai eksploatuojamos. Lietuvoje slėginės sistemos kol kas nenaudojamos, nors, esant didesniam kaip 45 metrų atstumui tarp individualių namų, jos yra pigiausios. Lyginant su vakuuminemis sistemomis slėginės pigesnės 3 ir daugiau kartų.

Tiesiant savitakinius nuotekų vamzdynus su zoninėmis siurblinėmis Lenkijoje tvarkomasi kaip ir pas mus. Iki privataus sklypo ribos darbai finansuojami iš projekto lėšų, o privačiame sklype vartotojas kloja vamzdyną savo lėšomis.

Tačiau diegiant slėgines nuotekų sistemas yra kitaip.

Slėgines  nuotekų sistemas sudaro slėginiai nuotekų vamzdynai ir  individualios prie kiekvieno namo esančios siurblinukės, kuriose  nuotekos yra susmulkinamos ir gali būti transportuojamos vamzdynais iki 8 kilometrų atstumu. Iki  90 proc. vamzdynų tiesimo darbų atliekama betranšėjinėmis technologijomis, išsaugant esamas dangas. Slėginių sistemų vamzdynai yra nuo 40 iki 160 mm skersmens, žymiai mažesnių skersmenų  nei savitakiniai ir klojami sąlyginai nedideliame 1,8 m gylyje, t.y. tik žemiau išąlo ribos. Toks sprendimas labai efektyvus vietovėse, kur aukštas gruntinis vanduo.

Lenkai įrodė, kad statant slėgines nuotekų sistemos siurblinukes individualiame sklype šalia namo, laimi ir investuotojas, ir vartotojas, nes taip vykdant projektą sumažeja bendros išlaidos.

Vartotojui (gyventojui) sutrumpėja nuosavomis lėšomis įrengiamo namo išvado iki individualios siurblines kaina, nors atsiranda siurblinės aprūpinimo elektros energija kaštai - apie 1,2 euro per mėnesį. Bet jos nėra ko lyginti su vamzdyno kaina.

Investuotojas sutaupo siurblinių valdymo, aprūpinimo elektros energija ir apsaugos  kaštus, ir tai sudaro ne mažiau 20 proc. lėšų lyginant su projektu, kuriame individualios siurblinės būtų statomos už privataus sklypo ribų.

Daugiau darbo pradiniame projekto vykdymo etape atsiranda projektuotojams, kurie turi derinti siurblinukių vietą su kiekvienu gyventoju, pasirašyti vartotoją ir investuotoją teisiškai įpareigojančią sutartį  ateityje vykdyti savo įsipareigojimus.

Bet aš manau, kad bendradarbiaujant su seniūnijomis ir aiškinant gyventojams būsimus privalumus, slėginės nuotekų siurblinės sklypuose būtų nesunkiai pasiekiamas tikslas ir garantuotų šimtaprocentinį  gyventojų prisijungimą prie nuotekų sistemos", - savo nuomonę išdėstė specialistas.

Kaip bus?

Vidas Stašauskas,  APVA Vandentvarkos projektų skyriaus vedėjas,  paklaustas apie naujoves  2014-2020 metų vandentvarkos projektų finansavime, tik paminėjo, jog numatytas regioninis planavimas,  bus remiama tinklų rekonstrukcija ir lietaus nuotakynų plėtra.

Ar mažose gyvenvietėse investuojant 2014-2020 metų ES vandentvarkos lėšas bus galvojama apie alternatyvias nuotekų tvarkymo sistemas? Ar bus skaičiuojami alternatyvių vandentvarkos projektų kaštai? Ar galvojama apie slėgines siurblines?  Ar bus keičiama alternatyviems sprendimams reikalinga teisinė bazė? Tai tikimės išsiaiškinti kituose vandentvarkai skirtuose straipsniuose.

Danutė Ramoškevičiūtė

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.