Drėgmė, nepriklausomai nuo to, ar viduje, ar lauke yra dažniausia sienų ir grindų dangų bei po jomis esančių pagrindų pažeidimų priežastis. Kapiliarais į statybines medžiagas įtraukiamas vanduo su savimi kartu neša įvairias organines medžiagas, valymo priemones.

Padidėjęs statybinių konstrukcijų drėgnumas su organinėmis priemaišomis, kurių gausu tiek buityje, tiek pramonėje, sudaro puikias sąlygas veistis pelėsiui bei susidaryti rūgštims. Gera ventiliacija šioje vietoje padidina ištirpusių, į kapiliarus patekusių medžiagų koncentraciją. Džiūvant kartu su drėgme į paviršių taip pat išnešamos kalkės ir druskos, atkeliančios apdailinius sluoksnius arba bent jau gadindamos vaizdą. Kaip rodo praktika, atsitinka ir nenumatyti veiksniai, pvz. plyšta lanksčiosios klozetų vandentiekio žarnelės, susidėvi santechninės armatūros tarpinės, užsikemša sanitarinių prietaisų persipylimo angos ar kanalizacija.

Tinkama hidroizoliavimo sistema saugo pagrindą nuo vandens ar jo garų poveikio. Besiūlė drėgnų ir šlapių patalpų hidroizoliacija taip pat reikalinga ir visur ten, kur vandens poveikis yra nedidelis arba laikinas, pvz. dušo ar tualeto patalpose. Priklausomai nuo vandens poveikio intensyvumo, hidroizoliavimui naudojami skirtingi gaminiai.

Daugelis mano, kad vandeniui atsparių siūlių glaistų ir plytelių klijų pilnai pakanka pagrindų apsaugai nuo nepageidaujamo, kad ir laikino vandens poveikio. Tačiau reikia žinoti, kad atsparumas vandeniui, vandenį atstumiančios savybės, vandens įgeriamumas ir vandens nepralaidumas yra tiksliai apibrėžtos sąvokos, atitinkančios savo pavadinimus ir paremtos techniniais rodikliais. Pvz. atsparumas vandeniui - tai apibūdinimas, reiškiantis, kad mišinio sudedamosios dalys nesuyra, netirpsta ir sąlyginai nekeičia tūrio sąveikoje su vandeniu. Tačiau tuo pačiu mišinio įgeriamumas ir vandens pralaidumas išlieka palyginus dideli, jei jis nėra specialus - hidroizoliacinis. Tuo lengvai įsitikinsime klijų ar glaisto bandinį pamerkę į vandenį ir pasvėrę arba perlaužę. Hidroizoliacinis siūlių glaistas dėl pastovaus mechaninio ir cheminio poveikio pagal statybos taisykles kaip hidroizoliacija yra nevertintinas, tačiau yra ilgaamžiškesnis, lengviau valomas, apsaugo klijus nuo įvairių medžiagų patekimo.

Plytelėmis išklijuoti balkonai ir terasos yra palikti visapusiškam gamtinių sąlygų poveikiui ir todėl reikalauja ypač kruopštaus hidroizoliacijos įrengimo. Projektuotojų ir gamintojų kūrybingumas, statybos eigos planavimas ir netgi darbų saugos reikalavimai jokiu būdu nepalengvina šios užduoties. Durys, vitrinos, mediena dažnai patenka į pusnies sritį, apskardinimas iškyla virš suformuoto nuolydžio, turėklai sumontuojami iš anksto ir neįmanoma uždėti izoliacinio manžeto, arba tvirtinami ant įrengtos izoliacijos, ją pažeidžiant. Optimaliausias sprendimas turėklus tvirtinti žemiau apskardinimo arba po balkono plokšte turėtų būti priimtas jau projektavimo metu. Terasose įrengiant vandens surinkimo nuotakyną arba nesant galimybei izoliuoti iki pusnims reikalingo aukščio, tikslinga numatyti dvigubą hidroizoliaciją - ant perdangos ir po plytele. Daugelis projektų numato hidroizoliaciją tik po cementinėmis monolitinėmis grindimis. Tačiau betonas lieka neapsaugotas nuo vandens, atitinkamai trumpėja ir jo tarnavimo laikas, o pakaitinus saulutei, iš pagrindo į paviršių dar ir išnešamos kalkės. Vanduo susiranda sau kelią, ir už klaidas tenka mokėti antrą kartą - dažniausiai žymiai daugiau.

Gana dažnai pasitaikanti pažeidimų priežastis yra neteisingai arba visai neįrengtos deformacinės siūlės. Dėl plytelių ir pagrindo temperatūros ar drėgnumo skirtumo susidarančios šlities jėgos trupina siūlių glaistą, atplėšia hidroizoliaciją, klijus ar plyteles nuo pagrindo ir netgi suardo pačias plyteles. Ir nežymūs mikrotrūkiai siūlių glaiste yra puiki vieta kauptis drėgmei ir organinėms medžiagoms. Ypatingos sąlygos balkonuose, terasose ar baseinuose taip pat reikalauja savito klijavimo būdo, kuris vadinamas „buttering - floating" (pateptas - plūduriuojąs). Klijų užtepimas ir ant plytelės ženkliai padidina sukibimo plotą, atitinkamai stiprumą Vokietijoje sukurti klijai BOTACT® M 29, klijuojant įprastu būdu, dėl savo pasiskirstymo savybių išgauna tokį patį rezultatą, taupydami darbą ir laiką. Be to po plytele beveik visiškai užpildomos ertmės, nėra kur kauptis drėgmei, todėl tokiems klijams šalčio poveikis yra minimalus.
 
Prisitaikydama prie vis augančio žmogaus poreikio maloniai ir sveikai gyventi, sparčiai vystosi baseinų ir vandens pramogų parkų statybų sritis, taip pat iškeldama naujų reikalavimų naudojamoms medžiagoms. Didelė problema šioje srityje yra mikrobiologinės apnašos ir pelėsio susidarymas, ypač persipylimo latakuose. Dažniausiai sutinkama, kur naudojamos reakcinės dervos (pvz. epoksidinės). Palyginimui, mineralinės sistemos nesuteikia gerų sąlygų mikroorganizmams, tačiau yra labai ribotai atsparios valymo priemonėms ir chemikalams. Šioje vietoje reikalingos visapusiškai atsparios, ilgaamžiškos statybinės medžiagos, kaip pvz. mineraliniai neorganiniai silikatiniai mišiniai be reakcinių dervų. Jie yra ypač atsparūs mechaniniam susidėvėjimui, vonių druskoms, cheminėms bei valymo priemonėms, o mikroorganizmams sudaro labai nepalankią terpę. Šios medžiagos jau savo sudėtimi yra šarminės. Palyginimui epoksidinė derva yra neutrali ir neturi jokio antiseptinio poveikio.

Kaip žinia, visi mineraliniai mišiniai turi vienokį ar kitokį vandens įgeriamumą, kuris susidaro dėl mikroporų ar kapiliarų. Kadangi plytelių dangos klijavimui dėl vienodo paviršiaus lygio būtinai naudojama dantyta glaistyklė, neišvengiamai lieka ir oro tarpai. Jie visi traukia į save drėgmę, panašiai kaip kad ir kempinė, o to pasekmė - niekuomet neišdžiūvančios grindys aplink baseiną. Sprendimas paprastas, svarbu tik jį atlikti. Šioje vietoje už persipylimo latako iš epoksidinės dervos mišinio įrengiamas kapiliarus perkertantis barjeras  iki pat hidroizoliacijos.

Už konsultacijas dėkojame Šarūnui Mačioniui, UAB Arcanum