Bet koks kelelis gatve nevirsta

Iki metų pabaigos bet kuriam krašto užkampiui privalu suteikti pavadinimą, tačiau nemažai savivaldybių to padaryti nespės.
LŽ archyvo nuotrauka  Šią vasarą krašto savivaldybės vargsta kaimų gatvelėms rinkdamos pavadinimus. Jie dažnai kuriami strimgalviais, todėl netenkina nei gyventojų, nei vietos politikų. Niekas nė pagalvoti negalėjo, kad tai tik viena iš pirmo žvilgsnio nesudėtingo proceso problemų, vedančių į aklavietę.

Priverstinis vietovių "adresavimas" - tikras galvos skausmas daugelio rajonų savivaldybėms. Iki 2010-ųjų pabaigos jos privalo suteikti konkrečius adresus net atokiausiems krašto užkampiams.

Nuo kitų metų Registrų centras neberegistruos nekilnojamojo turto ir nekeis jo duomenų registre, jei tam turtui nebus suteiktas gyvenamosios vietovės adresas. Tačiau daug kaimų ir mažesnių miestelių vietovardžių ar gatvių pavadinimų iki šiol neturi, o pastangos tuo pasirūpinti skęsta nesutarimų ir diskusijų liūne.

Vietos valdžiai neįtiko

Praėjusią savaitę Rokiškio rajono savivaldybės taryba, turėjusi įteisinti Pandėlio seniūnijos Sriubiškių, Kurklaičių antrojo, Lailūnų, Obelių, Raikėnų ir Buivėnų kaimų gatvių vardus, šio klausimo nusprendė nė nesiimti. Nei rajono politikams, nei savivaldybės administracijai seniūnų pasiūlyti gatvių pavadinimai nepatiko. "Kraštutinė, Beržų, Klevų, Lapų gatvių pavadinimai kartojasi daugelyje miestelių. Norime išvengti painiavos, kad ugniagesiams, greitosios medicinos pagalbos medikams, paštininkams būtų lengviau surasti kaimo gyventojus", - LŽ sakė Rokiškio rajono mero patarėjas ryšiams su visuomene Antanas Slesariūnas.

Rajono valdžia įsitikinusi, kad reikia atidesnio seniūnų ir bendruomenių darbo, nes esą iki šiol visi į gatvių pavadinimų suteikimą žiūrėjo nerimtai, o pasiūlytieji neretai visai nebūdingi vietovei, primityvūs, beprasmiški ar net juokingi. "Būtų kur kas gražiau pavadinti išnykusių kaimų ar čia gyvenusių žymių žmonių vardais, o ne vien tik pasirinkti miško medžių pavadinimus", - LŽ tikino Rokiškio mero patarėjas.

Konsultuoja kalbininkai

Kaip LŽ aiškino savivaldybių urbanistikos ir architektūros skyrių specialistai, pavadinti gatves tam tikru vardu dažniausiai siūlo pati konkrečios seniūnijos bendruomenė. Tuomet svarstymai persikelia į specialias komisijas ir galiausiai pavadinimai tvirtinami savivaldybių tarybose.

"Vadovaujamasi kalbininkų rekomendacijomis, teisės aktais, visada yra išklausoma vietos gyventojų nuomonė ir siūlymai", - LŽ sakė Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus specialistas Mindaugas Kruopis.

"Aiškinamės, ar pavadinimai taisyklingi, bet, gink Dieve, niekada nesakome, kad nebūtų rašomas vienoks ar kitoks pavadinimas. Gatvių pavadinimas atsiranda tik pačioje bendruomenėje, kurioje nuo seno jau yra susiklostę tam tikri papročiai, tad teisė pasirinkti pavadinimą paliekama gyventojams", - LŽ sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.

Anot jos, gatvės gali būti vadinamos augalų, žmonių, šventųjų vardais, taip pat vietovardžiais, valstybių ar net kosminių kūnų vardais, tai esą pačios bendruomenės pasirinkimo reikalas. Norint pavadinimams suteikti tam tikrų veikėjų vardus, reiktų pasvarstyti, ar tas veikėjas tikrai yra nusipelnęs Lietuvai ir vietovei, kurioje bus registruojama tokia gatvė. "Kaimo bendruomenei dažnai siūlome gatvių pavadinimuose įamžinti gražius buvusių ir jau išnykusių kaimų vardus", - LŽ sakė I.Smetonienė.

Nemato logikos

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus atstovės Sniegenos Breikštienės teigimu, pagrindinė kaimo vietovių adresavimo problema kyla visai ne dėl pavadinimų, o dėl gatvių statuso nustatymo. Jos nuomone, Vyriausybės priimti teisės aktai prasilenkia vieni su kitais.

"Sėdint sostinėje galbūt atrodo, kad problema lengvai sprendžiama, tačiau realus gyvenimas yra atitrūkęs nuo Vyriausybės nutarimų", - pabrėžė S.Breikštienė.

Pagal įstatymus žemės sklypas negali būti be kelio, todėl net ir vos pramintas takelis žemėtvarkos projekte registruojamas kaip tam tikra gatvė, kuriai reikalingas pavadinimas. "Gatvė turi savo statusą, kurį reglamentuoja atitinkami matmenys, o takelį "paversti" gatve savivaldybei kainuoja nemažai lėšų ir pastangų", - tikino Šiaulių rajono savivaldybės atstovė.

Nelogiškų dalykų, anot pašnekovės, šioje srityje tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, kaime ar gyvenvietėje, kurioje skaičiuojama iki 20 nekilnojamojo turto objektų, suteikti gatvėms pavadinimų nereikia, čia šie objektai tiesiog sunumeruojami. Tačiau atsiradus dar vienam objektui privalu rastis ir gatvei. "Vyriausybei ne kartą mėginome aiškinti, kad nelogiška kurti gatves išsimėčiusiems kaimams, kurių neįmanoma sujungti į vieną gatvę, tačiau buvo atsakyta, kad toks jau yra valdžios nutarimas", - LŽ piktinosi S.Breikštienė. Paklausta, ar iki metų pabaigos pavyks rajone suregistruoti naujas gatves, ji vylėsi, kad terminas bus pratęstas, nes reikia ir papildomų darbuotojų, ir lėšų.

Kliūtis verslui?

"Nuostata, kad registruojamas nekilnojamasis turtas privalo turėti adresą, teisės aktuose įtvirtinta jau seniai, tik dabar pagaliau imtasi įgyvendinti šį sprendimą", - LŽ sakė Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius. Jis pabrėžė, kad adresų nebuvimas kaimiškose vietovėse - didžiulė problema, susijusi tiek su komunaliniais klausimais ar pagalbos suteikimu gyventojams, tiek su verslo rinkos paslaugų išplėtimu. "Į kaimą pristatyti prekes ar suteikti ten paslaugas beveik neįmanoma, nes apie asmens gyvenamąją vietą žino tik kaimo paštininkas", - tikino Registrų centro atstovas.

Tačiau rajonų savivaldybių atstovai nelinkę sutikti, kad kaimams įregistravus gatves situacija pasikeis. "Gatvių pavadinimai vargu ar šią problemą išspręs, juk kaimas yra kaimas. Jei yra gatvinis kaimas - problemos gal ir nebus, bet juk dauguma vietovių išsimėčiusios, jas skiria miškas. Tad dėk nedėjęs ženklų, būdamas ne vietinis vis tiek nieko nerasi", - LŽ tvirtino S.Breikštienė.

Tomas BAŠAROVAS