Keraminių plytų mūrijimas

Keraminės plytos - viena seniausių statybinių medžiagų. Tai ideali statybinė medžiaga, kuri nedega ir nepūva. Ypač vertinama keraminių plytų savybė - gebėjimas akumuliuoti bei tolygiai atiduoti šilumą visą parą, gebėjimas praleisti drėgmę, ekologiškumas bei natūramas.

Plytų gamybos ir jos mūrijimo technologijos nedaug pasikeitė per keletą tūkstančių metų. Nežiūrint į viską, keraminių plytų siena - klasika, parodanti šeimininkų skonį tikroms vertybėms bei jau tampa ir prabangos elementu. Iš keraminių plytų mūrijamos tiek laikančiosios pastato konstrukcijos, tiek mažai garsui laidžios vidinės pertvaros. Fasadų apdaila iš keraminių apdailos plytų užtikrina konstrukcijos ilgaamžiškumą. Keraminės plytos interjere - modernumo simbolis.

Kaip sumūryti keraminių plytų mūrą rasite žemiau esančioje mūrijimo instrukcijoje.

Medžiagos mūrijimui:

1. Konstrukciniai elementai - plytos, blokai, sąramos;
2. Mišinys mūrui. Ruošiant tradicinį skiedinį, reikalingi - cementas, smėlis, kalkės, vanduo;
3. Hidroizoliacinė medžiaga, juostos;
4. Armatūriniai metaliniai tinklai;
5. Metaliniai ryšiai su plastikiniais fiksatoriais;
6. Sandarios medžiagos (polietileninės plėvelės) mūrinio apsaugojimui nuo atmosferos poveikio.

Sienos apšiltinimo medžiagos ir įrankiai:

1. Minkštos akmens vatos plokštės;
2. Vėjo izoliacinės akmens vatos plokštės;
3. Perforatorius su ilgu grąžtu;
4. Smeigės;
5. Plaktukas;
6. Peilis vatos pjaustymui;
7. Ilgio matavimo priemonė (ruletė, liniuotė);
8. Mediniai tašai šiltinimo karkasui;
9. Tvirtinimo elementai mediniam karkasui.

Mūrijimo mišinio paruošimo proporcijos

Skiedinį sudaro pagrindinių komponentų - cemento, kalkių, molio, smėlio, vandens - mišinys. Šiuose mišiniuose kalkės, molis arba plastifikatoriai suteikia skiediniui reikiamą takumą, našumą, mūro mišiniui - plastiškumo. Galima paruošti cemento-kalkių mišinį.

Pagal cemento markę ir atsparumą gniuždimui (matuojamą MPa), mūro mišiniai skirstomi į markes 4(0,4 MPa) 10(1 MPa) 25(2,5 MPa) 50(5 MPa) 75(7,5MPa) 100(10 MPa).

Lentelėse nurodytos skiedinio gamybos proporcijos priklausomai nuo grunto po pamatais ir mūro paskirties. Paruoštas skiedinys turi būti sunaudotas ne vėliau kaip per 1-2 val.

Sausų patalpų sienų mūrijimui skirtas mišinys, kai gruntas sausas

Cemento-kalkių mišinys (cementas : kalkės : smėlis)

Drėgnų patalpų sienų mūrijimui bei mūrijimui skirtas mišinys, kai gruntas drėgnas

Cemento-kalkių mišinys (cementas : kalkės : smėlis):

Sienų, esančių žemiau gruntinių vandenų lygio, mūrijimui skirtas mišinys

Cemento-smėlio mišinys

Mūro skiedinio paruošimo proporcijos priklauso nuo darbų atmosferinių, klimatinių sąlygų, geografinių statybos sąlygų (drėgna, žema arba aukšta vietovė), mūrijamos sienos paskirties (išorinė ar vidinė) ir gamintojo reikalavimų.

Plytų mūrijimo technologija

Prieš pradedant plytų mūrijimą, gulsčiuku (nivelyru, kita matavimo priemone) patikrinamas mūro pamato lygumas. Plotas, kuris bus pagrindu būsimam mūrui, siekiant išvengti nukrypimų mūrijant, turi būti lygus, horizontalus. Dažnai rekomenduojama, kai yra pamato nelygumų ir dar nepaklojus hidroizoliacinės dangos, pagrindą išlyginti skiediniu.

Pradinis skiedinio sluoksnis. Autoriaus nuotr

Horizontali hidroizoliacija po būsimos sienos eile klojama bet kuriuo atveju: ir ant išlyginto pamato, ir ant nelygaus. Kadangi idealiai lygūs pamato paviršiai - didelė retenybė, išlyginamąjį skiedinio sluoksnį galima kloti ant paklotos hidroizoliacijos. Siekiant horizontalaus lygio, šis sluoksnis išlyginamas. Hidroizoliacinės medžiagos sluoksnis apsaugo sienas nuo drėgmės pritraukimo. Dažniausiai tam naudojamos elastinės dangos, juostos ar plėvelės iš ruberoido, bitumo, PVC. Danga turi būti 3-15 cm platesnė už planuojamo mūro storį.

Prieš pradedant mūryti plytas, išmatuojami ir ant specialios lentjuostės pasižymimi būsimų plytų eilių aukščių lygiai. Tam be skiedinio klojama pirmoji bandomoji kontrolinė plytų eilė. Siekiant išvengti nereikalingesnio plytų pjaustymo, išmatuojamas būsimų vertikalių siūlių storis. Ant lentjuostės reikia pažymėti plytos aukštį ir optimalų horizontalios siūlės storį (12 mm). Tai palengvins tolimesnį mūrijamų plytų horizontalaus lygio kontroliavimą. Atžymų lentjuostės ilgis turi atitikti planuojamą sienos aukštį.

Sausu būdu paklojus bandomąją plytų eilę, atžymų lentjuostėje fiksuojami būsimų eilių aukščiai bei skaičiuojamas reikalingas plytų kiekis eilei. Autoriaus nuotr.

Paruošiamas tinkamos konsistencijos skiedinys. Jį galima sumaišyti didelėje maišyklėje arba rankine lėtų apsisukimų maišykle. Mūro skiedinio paruošimo proporcijos priklauso nuo darbų atmosferinių, klimatinių sąlygų, geografinių statybos sąlygų (drėgna, žema arba aukšta vieta). Pernelyg tirštas skiedinys sunkiai užtepamas ir išlyginamas, o labai skystas nuteka, trukdydamas išlaikyti reikiamą horizontalų lygį.

Skiedinys išmaišomas maišyklėje. Autoriaus nuotr.

Oro temparatūra tiesiogiai įtakoja skiedinio naudingas savybes: kai temperatūra -5°C, jos prastėja. Todėl palankiausia mūrijimui temperatūra yra nuo +5°C. Mūrijimo žiemą ypatumai tokie pat, kaip ir mūrijant blokus.

Pirmosios plytų eilės mūrijimą rekomenduojama pradėti nuo kampų. Kampuose naudojamos tik vientisos plytos, ne jų pusės. Ant hidroizoliacijos klojamas skiedinys, kurio plotis turi atitikti mūro eilės plotį. Skiedinys statybine mente klojamas ant plytos skersgalio - mažiausios pagal plotį plytos briaunos, kuria ji sujungiama su prieš tai įmūryta plyta. Plyta įstatoma į skiedinį. Rekomenduojamas vertikalių siūlių storis - 10 mm. Eilės horizontalumas tikrinamas gulsčiuku.

Plytų eilę mūryti pradedama nuo kampų. Autoriaus nuotr.

Mente klojamas ir išlyginamas skiedinys. Hermio Preikšto nuotr.

Skiedinys klojamas ant dedamos plytos skersgalio. Hermio Preikšto nuotr.

Plyta įstatoma į skiedinį. Hermio Preikšto nuotr.

Eilės horizontalumas tikrinamas gulsčiuku. Hermio Preikšto nuotr.

Sumūrijus pirmąją eilę, per visą jos ilgį ištiesiama įtempta virvė. Su ja turi sutapti sekančios eilės plytų viršutinė riba. Tai orientyras, padedantis laikytis reikiamo horizontalaus lygio. 12 mm skiedinio sluoksniu dengiami viršutiniai plytų paviršiai, nemažiau kaip vienos plytos ilgiu. Kaip ir pirmoje eilėje, skiedinys klojamas ant naujos plytos skersgalio, juo plyta prispaudžiama prie ankstesnės plytos.  Tiek vertikali, tiek horizontali siūlė turi būti vienoda. Kiekvienos naujos eilės plytos turi persidengti su žemesnes eilės plytomis taip, kad vienos eilės vertikalios siūlės nesutaptų su kitos eilės siūlėmis. Dėl šios taisyklės plytų mūras veikia kaip vientisas konstruktyvus elementas.

Per visą eilės ilgį ištiesiama įtempta statybinė virvė. Autoriaus nuotr.

Mūrijant naują eilę, skiedinys klojamas ant naujos plytos skersgalio. Hermio Preikšto nuotr.

Skersgaliu, padengtu skiediniu, plyta prispaudžiama prie ankstesnės plytos.. Autoriaus nuotr.

Proporcingas vertikalių siūlių persidengimas. Autoriaus nuotr.

Kiekviena sekanti eilė tikrinama gulsčiuku, ar nėra nukrypimų: vertikalus lygis, horizontalus ir šoninis.

Lygių tikrinimas gulsčiuku dėl galimų nukrypimų. Autoriaus nuotr.

Mūrijant kiekvieną eilę, mente nuvalomi iš po plytų skiedinio išsispaudę likučiai ir apnašos nuo siūlių iš abiejų sienos pusių.

Kol skiedinys siūlėse dar šviežias, atliekamas siūlių rievėjimas. Siauru rievikliu, kurio storis atitinka siūlę, sutankinamos, užtaisomos ir išlyginamos visos siūlės. Rievėjimas pradedamas nuo horizontalių siūlių, po to užtaisomos vertikalios. Siūlių skiedinys nestipriais rieviklio paspaudimais sutankinamas ir 1,5-2 mm įspaudžiamas į siūles. Sukietėję skiedinio likučiai nuo mūrinio nuvalomi šepečiu.

Siūlių rievėjimas. Autoriaus nuotr.

Mūrijant eilę, gali prireikti trumpesnių plytų. Tokiais atvejais plytos pjaustomos, formuojant reikiamus dydžius. Dažniausiai plytos, kaip ir blokai, pjaustomos diskinių pjūklu arba kampiniu šlifuokliu su deimantiniu disku. Neretai naudojamas tradicinis kirtiklis.

Užbaigtas plytų mūras. Hermio Preikšto nuotr.

Siekiant apsaugoti šviežią mūrą ir dar nepanaudotas plytas nuo atmosferos poveikio, ilgesnėms pertraukoms tarp darbų jos uždengiamos (pvz., plėvele), o karštyje drėkinamos. Mūrijimui negalima naudoti itin purvinų, užterštų, riebaluotų plytų, žiemą - apledėjusių.

Sienos apšiltinimas ir išorinis apdailinis mūras

Trisluoksnio mūro apšiltinimas ir toliau sekantis apdailos plytų mūrijimas prasideda nuo hidroizoliacinės dangos klojimo. Hidroizoliacinė juosta turi padengti stačiu kampu ir vertikalias apatines išorines mūro eiles, ir horizontalų pamato paviršių.

Trisluoksnė siena. Blokų mūras, šiltinimo akmens vatų plokštės, oro tarpas, išorinis apdailinis mūras. Autoriaus nuotr.

Sienos apšiltinimą sudaro šilumą izoliuojančios medžiagos iš akmens vatos ir jų taisyklingas klojimas. Pirmiausia klojama minkšta akmens vatos plokštė. Ją dengia kietesnė vėjo izoliacinė vatos plokštė, kitaip dar vadinama priešvėjine. Plokštės kiaurai uždedamos ant kyšančių iš blokų mūrinio metalinių ryšių ir laikosi ant jų.

Minkšta akmens vatos plokštė ir ją dengianti vėjo izoliacinė vatos plokštė kiaurai uždedamos ant kyšančių iš blokų mūrinio metalinių ryšių ir laikosi ant jų. Autoriaus nuotr.

Trisliuoksnio mūro apšiltinimo sprendimai. Autoriaus nuotr.

Labai svarbu, kad minkšta šiltinimo plokštė patikimai priglustų prie blokų mūro. Taip pat svarbu nepalikti plyšių tarp pačių plokščių. Klojant minkštas plokštes tarp medinio karkaso statramsčių, svarbu, kad vatos plokštės tiksliai užpildytų jo ertmę, nepalikdamos plyšių tarpusavyje ir statramsčių. Tam plokštės matuojamos ir milimetro tikslumu pjaustomos iki reikiamo dydžio.  Vertikalios eilėmis pritvirtinamų vatos plokščių siūlės neturi sutapti, jos turi persidengti viena kitos atžvilgiu (kaip persidengia blokų ir plytų mūro vertikalios siūlės).

Iš pradžių klojamos minkštos šiltinimo plokštės. Autoriaus nuotr.

Norint glaudžiai užpildyti karkaso ertmę, klojama pjaustyta plokštė. Autoriaus nuotr.

Sumontavus minkštas vatos plokštes, ant jų klojamos kietesnės vėjo izoliacinės plokštės, kiaurai uždedamos ant metalinių ryšių. Jos irgi turi glaudžiai užpildyti medinio karkaso ertmę, todėl kraštinės plokštės labai tiksliai apipjaustomos. Siekiant išvengti siūlių sutapimo, nuo kurio prastėja sandarumas, priešvėjinės plokštės turi uždengti visas minkštų plokščių siūles.

Minkštas plokštes dengia kietesnės vėjo izoliacinės plokštės. Autoriaus nuotr.

Vėjo izoliacinės plokštės turi glaudžiai prisispausti prie minkštų šiltinimo plokščių, o šios - prie blokų mūrinio. Todėl, sumontavus abu plokščių sluoksnius, ant metalinių ryšių užmaunami plastikiniai apvalūs fiksatoriai, kurie turėtų patikimai laikyti plokštes.

Ant metalinių ryšių užmaunami apvalūs plastikiniai fiksatoriai. Autoriaus nuotr.

Patikimam šiltinimo vatų sluoksniai tvirtinimui vien fiksatorių ant ryšių nepakanka. Abu vatos sluoksniai dar pritvirtinami smeigėmis. Perforatoriaus grąžtu pragręžiamos vėjo izoliacinė, minkšta šiltinimo plokštė ir mūras. Į pragręžtas angas įstatomos 20-25 cm smeigės su apvaliomis plokščiomis galvutėmis ir plaktuku įvaromos iki galo. Tokiu būdu vatos pritvirtinamos prie mūro.

Grežtuvu pragręžiamos vėjo izoliacinė, minkšta šiltinimo plokštė ir mūras. Autoriaus nuotr.

Į pragręžtas angas įstatomos 20-25 cm smeigės ir plaktuku įsmeigiamos iki galo. Autoriaus nuotr.

Prieš pradedant mūryti išorės apdailinėmis plytomis, reikia išmatuoti tarpo atstumą, skiriantį apdailinį mūrą ir akmens vatą. Rekomenduojamas optimalus 3-4 cm tarpas: jame cirkuliuojantis oras sudaro sąlygas atmosferinės drėgmės ir patalpos garų pasišalinimui. Per oro tarpą nuo medžiagų paviršių išgaruoja drėgmė. Oro tarpas suteikia sienos konstrukcijai šiluminę varžą.

3-4 cm oro tarpas. Autoriaus nuotr.

Pasiruošimas apdailos plytų mūrijimui prasideda nuo to, kad išmatuojami ir ant specialios lentjuostės pasižymimi būsimų plytų eilių aukščių lygiai. Tam, kaip ir paprastų plytų atveju, be skiedinio klojama pirmoji bandomoji kontrolinė plytų eilė. Siekiant išvengti nereikalingesnio plytų pjaustymo, išmatuojamas būsimų vertikalių siūlių storis. Ant lentjuostės reikia pažymėti plytos aukštį ir optimalų horizontalios siūlės storį - 12 mm. Tai palengvins tolesnį mūrijamų plytų horizontalaus lygio kontroliavimą. Atžymų lentjuostės ilgis turi atitikti planuojamą sienos aukštį.

Kiekvienas gamintojas dėl ypatingų techninių savybių kelia atskirus reikalavimus savo gaminamų dekoratyvinių plytų naudojimui mūrijant, tačiau iš esmės plytų mūrijimo technologijos nežymiai skiriasi nuo pagrindinio tradiciškai nusistovėjusio metodo.

Mūro skiedinio paruošimo proporcijos, kaip ir blokų bei paprastų plytų atveju, priklauso nuo darbų atmosferinių, klimatinių sąlygų, geografinių statybos sąlygų (drėgna, žema arba aukšta vietovė) ir gamintojo reikalavimų. Gamintojai rekomenduoja apdailinių plytų mūrijimui naudoti  spalvotus mūro skiedinius su plastifikatoriais, kuriuos pagal nurodytas ant pakuotės proporcijas belieka tik tinkamai praskiesti vandeniu ir kokybiškai išmaišyti maišyklėje. Nuo tradicinių mišinių jie skiriasi tuo, kad dėl sudėtyje esančių plastifikatorių, dvigubai sumažinančių reikiamą vandens kiekį šio skiedinio paruošimui, yra sausesni. Vietoj sunkiasvorės brangios maišyklės galima pasinaudoti rankine lėtų apsisukimų maišykle su ilgu antgaliu maišymui. Čia svarbu laikytis tinkamos ir reikiamos konsistencijos, nes pernelyg tirštas skiedinys sunkiai užtepamas ir išlyginamas, o labai skystas nuteka į tuščiavidurio bloko ertmių angas. Tačiau, mūrijant labai karštą saulėtą dieną, skiedinį patariama paruošti kiek skystesnį nei norma, nes dėl aukštos temperatūros dalis vandens  iš skiedinio išgaruoja, jis tampa sausesnis ir per greitai išdžiūna, o tai nenaudinga.

Spalvotas sausesnis skiedinys apdailiniam plytų mūrui. Autoriaus nuotr.

Palankiausia temperatūra mūrijimui nuo +5°C. Apdailinio mūro žiemą mūryti nerekomenduojama.

Pirmosios plytų eilės mūrijimą rekomenduojama pradėti nuo kampų. Kampuose naudojamos tik vientisos plytos, ne pusės. Ant hidroizoliacijos klojamas skiedinys, kurio plotis turi atitikti mūro eilės plotį. Skiedinis statybine mente klojamas ant plytos skesgalio. Plyta įstatoma į skiedinį. Rekomenduojamas vertikalių siūlių storis - 10 mm. Eilės horizontalumas tikrinamas gulsčiuku.

Sumūrijus pirmąją eilę, per visą jos ilgį ištiesiama įtempta virvė. Su ja turi sutapti sekančios eilės plytų viršutinė riba. Tai orientyras, padedantis laikytis reikiamo horizontalaus lygio. 12 mm skiedinio sluoksniu dengiami viršutiniai plytų paviršiai, ne mažiau nei vienos plytos ilgiu.

Apdailinių plytų eilės mūrijamos besiorientuojant pagal įtemptą virvę. Plytos dengiamos skiediniu ir sujungiamos su kitomis tradiciškai. Autoriaus nuotr.

Plytos dengiamos skiediniu ir sujungiamos su kitomis tradiciškai. Autoriaus nuotr.

Mūrinio eilės lygumas tradiciškai tikrinamas gulsčiuku. Autoriaus nuotr.

Į 12 mm skiedinio sluoksnį, dengiantį pirmąją plytų eilę, talpinamas metalinis armatūrinis tinklas (4 mm storio). Armavimas visada atliekamas virš pirmosios eilės, mūro viduryje, priešpaskutinėje eilėje, eilėse, kurioms tenka didelė apkrova (pvz., gelžbetoninė perdanga), virš angų ir po angomis, klojant metalinius tinklus horizontaliose siūlėse pagal visą pastato perimetrą.

Armavimas. Į 12 mm skiedinio sluoksnį talpinamas metalinis armatūrinis tinklas. Autoriaus nuotr.

Kaip ir pirmoje eilėje, skiedinys klojamas ant naujos plytos skersgalio, juo plyta prispaudžiama prie ankstesnės plytos taip, kad tarp jų liktų 10 mm siūlė. Jei apdailinės plytos viršutinėse briaunose turi įdubą, mūrijant šios įdubos visada turi būti nukreiptos viršun. Kiekvienos naujos eilės plytos turi persidengti su žemesnes eilės plytomis taip, kad vienos eilės vertikalios siūlės nesutaptų su kitos eilės siūlėmis. Kiekviena sekanti eilė tikrinama gulsčiuku, ar nėra nukrypimų: vertikalus lygis, horizontalus ir šoninis.

Mūrijant apdailines plytas, į horizontalių siūlių skiedinį įmūrijami metalinių ryšių galai, kyšantys iš vata apšiltintos laikančiosios blokinės sienos. Jų paskirtis - konstrukcinio mūro, termoizoliacinio sluoksnio ir apdailinio mūro sujungimas tarpusavyje.

Mūrijant kiekvieną eilę, mente nuvalomi iš po šviežio plytų skiedinio išsispaudę likučiai ir apnašos nuo siūlių iš abiejų sienos pusių.

Jeigu tai statoma ventiliuojama trisluoksnė siena, pirmojoje ir viršutinėje eilėse kas 3-4 vertikali siūlė neužpildoma skiediniu.

Kol skiedinys siūlėse dar šviežias, siūlių rievėjamos. Procesas aprašytas paprastų plytų mūrijimo technologijoje.

Trisluoksnio mūro siena po apšiltinimo ir apdailinio mūrijimo darbų. Hermio Preikšto nuotr.

Mūrijant eilę, gali prireikti trumpesnių plytų. Tokiais atvejais plytos pjaustomos diskiniu pjūklu arba kampiniu šlifuokliu su deimantiniu disku.

Siekiant apsaugoti šviežią mūrą ir dar nepanaudotas apdailines plytas nuo atmosferos poveikio, ilgesnėms pertraukoms tarp darbų jos uždengiamos (pvz., plėvele), o karštyje drėkinamos. Mūrijimui negalima naudoti itin purvinų, užterštų, riebaluotų plytų, žiemą - apledėjusių.

Apšiltinimo ir apdailinio mūro klaidos

Šiltinimo klaidos. Plyšiai tarp vatos plokščių ir karkaso. Problemos ir šilumos nutekėjimai kyla dėl netaisyklingo izoliuojančios medžiagos klojimo. Į medinį karkasą montuojamos minkštos akmens vatos plokštės turi glaudžiai užpildyti jo ertmę. Tačiau neretai tai atliekama atlaidžiai: klojant akmens vatą, paliekami plyšiai tarp jos ir karkaso statramsčių. Panašus brokas - plyšiai tarp vėjo izoliacinės plokštės ir minkštos akmens vatos plokštės. Tokius plyšius statybų specialistai vadina "šalčio tiltais", kurie vėliau atsiliepia šilumos nuostoliais. Įdedamos ne tos medžiagos arba ne toje vietoje.

Akmens vatos plokštės turi priglusti prie blokų mūro. Vertikalios eilėmis pritvirtinamų vatos plokščių siūlės neturi sutapti, jos turi persidengti viena kitos atžvilgiu (kaip persidengia blokų ir plytų mūro vertikalios siūlės).

Sutampančios priešvėjinės ir minkštos plokštės siūlės - irgi šiltinimo klaida. Dėl siūlių sutapimo prastėja šilumą izoliuojančių medžiagų sandarumas. Montuojant minėtas plokštes trisluoksnėje mūro sienoje, išvengiant siūlių sutapimo, priešvėjinės turi uždengti visas minkštų plokščių siūles. Smeigės turi pakankamai stipriai prispausti abi plokštes.

Dėl priešvėjinės ir minkštos plokščių siūlių sutapimo prastėja sandarumas. Autoriaus nuotr.

Nepakankamas oro tarpas arba jo nebuvimas. Tarp šilumą izoliuojančių medžiagų ir apdailinio mūro cirkuliuojantis oras sudaro sąlygas atmosferinės drėgmės ir patalpos garų pasišalinimui. Oro tarpu nuo medžiagų paviršių išgaruoja drėgmė. Oro tarpas suteikia sienos konstrukcijai šiluminę varžą. Optimalus oro tarpo dydis turi siekti 4 cm. Todėl, jeigu per klaidą oro tarpas paliekamas pernelyg mažas arba jo visai nėra, drėgmė kondensuojasi ant apdailinio mūro vidinio paviršiaus bei sumažina garso izoliaciją. Kondensatas kenkia mūrui ir patalpų mikroklimatui.

Išoriniam apdailiniam mūrui netinkamas skiedinys. Mūrijant apdailines keramines plytas, dėl jų medžiagų specifikos dažnai neįvertinama skiedinio kokybė. Netinkamas tradicinis skiedinys apsunkina dekoratyvinių keraminių plytų mūrijimą, jas sunku sudėti lygiai ir užtikrinti horizontalumą. Apdailinių plytų vandens įgeriamumas siekia 6-20 proc.

Nearmuojamas mūras. Armatūriniai tinklai horizontaliose siūlėse sustiprina mūrą. Be įmūrytos armatūros mūro stabilumas ir atsparumas apkrovoms prastėja. Ypač tai svarbu mūro su vertikaliomis siūlėmis bei vidinių sieninių pertvarų, sujungtų su laikančiosiomis sienomis, atveju. Dviejų sienų sujungimo vietos turi būti armuojamos.

Parengė Piotr Šičiov

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.