Mūrinio namo šiltinimas

Senų mūrinių ir stambiaplokščių daugiabučių sienos itin problematiškos: vėjo prapučiamos, nelygios, suskilinėjusios. Kaip šiltinimui paruošti fasadus ir kuo juos galima apšiltinti?  Angokraščio ir parapeto apšiltinimas.

Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose yra daugybė mūrinių daugiabučių, kurių būklė šiluminiu požiūriu itin prasta. Jie beveik nemodernizuojami, tikėtina, kad dalis jų bus nugriauti. Tačiau kai kuriais atvejais tai daryti netikslinga, todėl pirmiausia būtina pagerinti jų atitvarų šiluminę izoliaciją, kas iš esmės reiškia namo modernizavimą.

Daugelis tokio tipo daugiabučių pastatyti iš geltonų ar baltų silikatinių, keraminių  plytų. Plytų mūras be apdailos dėl drėgmės dažniausiai yra nestabilus, smarkiai aptrupėjęs, siūlės beveik atviros. Sovietmečiu  skiediniai mūrijimui nebuvo geriausios sudėties, be to, darbų kokybė irgi nebuvo pavyzdinė.

Ištrupėjęs plytų mūras.

Prieš rengiant mūrinio namo modernizavimo projektą privaloma atlikti pastato ekspertizę, įvertinti laikančiųjų konstrukcijų techninę būklę. Po to  parengiami investicinių planų variantai. Kuriam variantui gyventojai pritaria, pagal tą rengiamas techninis darbo projektas. Paprastai investiciniuose planuose pateikiamos dvi termoizoliacinės sistemos: sudėtinė vėdinama termoizoliacinė sienų šiltinimo sistema ir sudėtinė klijuojama termoizoliacinė sistema su tinko apdaila. Pasirenkant sienų apšiltinimo būdą ir medžiagas, reikia įvertinti, ar būtinas sienos konstrukcijoje esantis vėdinamas oro tarpas (jei jis yra).  
Išorinės sudėtinės termoizoliacinės sistemos su tinko apdaila (ISTS) yra vienas iš populiariausių sprendinių senų pastatų energiniam naudingumui pagerinti. Tinkuojamą šiltinimo sistemą sudaro:

• sistemos klijai ir/arba sistemos mechaninio tvirtinimo elementai;
• termoizoliacinės medžiagos;
• sistemo armavimo mišinys bei armavimo tinklelis;
• išorinės apdailos sluoksnis, kurį sudaro pasirinktas tinko tipas ir spalva;

Fasado sienų, taip pat ir cokolio šiltinimas, įskaitant ir cokolio bei sienų defektų pašalinimą, nuogrindos sutvarkymą yra priskiriamas prie valstybės remiamų energinį efektyvumą didinančių priemonių.  Fasadų ir cokolinės dalies apšiltinimo projektas yra namo modernizavimo techninio darbo projekto sudėtinė dalis, kuriuo remiantis atliekami paruošiamieji ir šiltinimo darbai.

Būsto energijos taupymo agentūra yra parengusi tipinių 1-318-17 serijos mūrinių daugiabučių modernizavimo projektą.

Nemenka paspirtis projektuotojams ir statytojams turėtų būti šių metų pavasarį įsigaliojęs naujas STR 2.04.01:2018  „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys", kuriame pateikti sudėtingų vietų šiltinimo mazgai.

Mūrinių sienų paruošimas šiltinimui

Prieš pradedant sienų ir cokolio šiltinimo darbus, išardoma sena nuogrinda. Cokolio apšiltinimui nukasamas gruntas, pilami sluoksniai iš skaldos, smėlio, jie sutankinami.

Fasadus reikia nuvalyti, nuo jų pašalinti apnašas ir purvą, nestabilias ištrupėjusio mūro liekanas, užtaisyti siūles, jei fasadas nelygus, jį būtina išlyginti. Iki apšiltinimo darbų pradžios sienos turi būti  išlygintos ir sausos.

Ištrupėjęs mūras ir siūlės turi būti tinkamai paruošti, antraip šiltinimas neduos gerų rezultatų. Kaip pastebėjo Polistireninio putplasčio asociacijos garbės prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius, mūro siūlėse gali būti mikroorganizmų - teršalų.  Palikti organiniai teršalai gali toliau veistis ir gadinti šiltinimo sistemą. Todėl būtų labai gerai tokį fasadą nuplauti vandeniu su fungicidais. Taip daroma Vokietijoje.

Jei po termoizoliaciniu sluoksniu liks atvirų ištrupėjusių siūlių, tai iš patalpų išėjusi šiluma gali migruoti atviromis siūlėmis ir dėl to fasade gali susidaryti dėmės arba šiluma gali laisvai išeiti tokiomis siūlėmis į išorę. Šiltinimas bus neefektyvus. Tad siekiant kokybiškai apšiltinti tokį fasadą, jo siūles būtina užsandarinti - užpildyti cemento skiediniu arba specialiu mūro mišiniu. Tolimesnius darbus galima pradėti tik visiškai išdžiūvus  sienoms.

Šilumos skverbimasis iš vidaus per nesandarias siūles.

Labai svarbu mūro sienas paruošti taip, kad termoizoliacinės putplasčio plokštės visa plokštuma priglustų prie mūro sienos plokštumos, jei paliksime tarpus tarp izoliacijos ir sienos, šiltinimo efektas bus daug menkesnis. Tarp termoizoliacinės medžiagos ir sienos svarbu nepalikti tarpo nuo apačios iki viršaus, kuris bus ištisiniu šilumos tilteliu, bloginančiu konstrukcijos šiluminę varžą.

Pamatų ir cokolio šiltinimas

Dėl kritulių ir prastos nuogrindos drėgmė palei pamatus ir cokolį paprastai užsilaiko, žiemą sušąla į ledą ir pamažu ardo konstruktyvą. Jeigu pamatų ir cokolio gelžbetoninė konstrukcija pažeista, ją taip pat būtina atstatyti kaip ir sienas: nuvalyti, užtaisyti plyšius ir įtrūkimus, išlyginti. Tam tikslui faktiškai būtina išardyti nuogrindą.

Sutvarkius betoną būtina įrengti patikimą hidroizoliaciją. Taip pat cokolio zonoje būtina įrengti drenažą - nuo to priklauso, ar nesikaups drėgmė statybinės konstrukcijos ir grunto sąlyčio vietoje. Visas kritulių vanduo turi nutekėti į drenažą. Drenažinio vamzdyno matmenys parenkami atsižvelgiant į gruntinių vandenų lygį ir kritulių kiekį.

Pamatų ir cokolio šiltinimui naudojami specialios paskirties mažai vandens įgeriantį polistireninį putplastį.  Nuo visiems įprasto polistireninio putplasčio, kurio ilgalaikis vandens įmirkis pilnai panardinus vandenyje yra  ≤5 proc., polistireninis putplastis pamatams ir cokoliui skiriasi mažesniu  ilgalaikiu  įmirkiu panardinus vandenyje, jo įmirkis siekia tik  ≤2 proc.

Polistireninio putplasčio pamatams gamybai yra naudojama speciali tokio polistireninio putplasčio gamybai skirta žaliava, taip pat kitoks technologinio proceso režimas.

Geoporas yra pigesnis už ekstruzinį polistireninį putplastį (XPS), tačiau savo fizinėmis - mechaninėmis  savybėmis jam nedaug nusileidžia. Didžiausią patirtį naudojant Geoporui analogišką polistireninį putplastį turi Skandinavijos šalys, ypač Suomija. Šioje šalyje tiesiogai su vandeniu kontakte esantis termoizoliacinis sluoksnis gali būti įrengtas tik iš polistireninio putplasčio ar ekstruzinio polistireninio putplasčio, tačiau dėl labai gero kainos ir savybių santykio  populiaresnės yra  Geoporo tipo polistireninio putplasčio plokštės, kurios sudaro 80 proc. visų šioms atitvaroms apšiltinti naudojamų termoizoliacinių medžiagų.

Visose Europos šalyse, tarp jų ir Suomijoje, Geoporo plokštėms yra paruošti nacionaliniai reglamentai, tačiau pagrindiniai jų reikalavimai yra panašūs:

• Gniuždomasis įtempis, kai gaminys deformuojamas 10 proc. (EN 826) ≥100 kPa.
• Šilumos laidumo koeficiento vertė (EN 12667) λ₁₀ = 0,035 - 0,040 W/mK.
• Ilgalaikis įmirkis panardinus vandenyje po 28 parų (EN 12087) < 2 proc. (tūrio).

Suomijos valstybinis mokslinis tyrimo institutas (VTT), ištyręs 15 - 20 metų su gruntu tiesiogiai besilietusias pamatų izoliavimui naudotas polistireninio putplasčio plokštes, nustatė tik 0,5 - 2  proc. faktinį vandens įmirkį.

Vokiečių mokslininkai yra ištyrę vandens įmirkio įtaką polistireninio puttplasčio šilumos laidumo savybėms. Jie nustatė, kad polistireniniam putplasčiui įgėrus 1 proc. vandens, šilumos laidumo koeficiento vertė pablogėja 3,8±0,6 proc. Tų pačių bandymų metu nustatyta, kad atitvarose, kuriose termoizoliacinis sluoksnis neturi tiesioginio kontakto su vandeniu, polistireninis putplastis įgeria tik 0,1 proc., o šilumos laidumas padidėja tik 0,4 proc. Įvertinant šį labai mažą šilumos laidumo padidėjimą, Europoje yra priimta, kad projektinis polistireninio putplasčio šilumos laidumas λ_u yra lygus deklaruojamam šilumos laidumui λ_D. Kai Geoporo plokštės nuolat liečiasi su vandeniu,  t.y. pamatuose, cokoliuose, šilumos laidumo koeficiento perskaičiavimo dėl drėgmės koeficientas turi būti perskaičiuojamas remiantis EN ISO 10456 "Statybinės medžiagos ir gaminiai. Šiluminių dydžių deklaruojamųjų ir projektinių verčių nustatymas".

Tad Geoporas - itin tinkama medžiaga  konstrukcijoms, kurios liečiasi su gruntu, apšiltinti: grindims, pamatams, cokoliams.

Nevėdinamos sistemos dalinis įrengimas prie cokolio ir žemiau grunto lygio, sujungimas su cokoliniu profiliuočiu:

1 - baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 2 - armuojantysis sluoksnis; 3 - termoizoliacinis sluoksnis; 4 - klijų sluoksnis; 5 - laikančioji siena; 6 - cokolinis profiliuotis; 7 - cokolio apdaila;  8 - mūrvinė; 9 - deformacinė juosta; 10 -klijai; 11 - didesnio stiprio termoizoliacinis gaminys; 12 - vertikali hidroizoliacija;  13 -hidroizoliacija; 14 - cokolio armavimo sluoksnis.

Atlikus cokolio remonto ir šiltinimo darbus rekomenduojama suformuoti nuolydį iš vandeniui laidžių sluoksnių ir įrengti naują nuogrindą iš akmenų arba trinkelių, plytelių.

Putplasčio klijavimas ant mūro sienų

Bendri šiltinimo polistireninio putplasčio plokštėmis principai:

• termoizoliacinės plokštės turi priglusti prie šiltinamos atitvaros paviršiaus;
• plokštės turi būti perstumtos viena kitos atžvilgiu;
• šiltinamosios medžiagos turi būti klijuojamos arba montuojamos ištisai ir be jokių tarpų;
• siūlėse neturi likti jokių skiedinių, klijų;
• jeigu nepavyksta išvengti plyšių, juos būtina užpildyti tik šiltinamosiomis medžiagomis arba montažinėmis putomis;

AB „Ukmergės gelžbetonis" fasadų šiltinimui rekomenduoja naudoti baltojo polistireninio putplasčio plokštes Termoporas arba pilkojo putplasčio plokštes Neoporas.

Termoporo plokštės - jau tapusios klasika namų apšiltinime, o prieš kelis metus „Ukmergės gelžbetonis", atnaujinęs įrangą, šias plokštes gamina geresnių termoizoliacinių parametrų: fasadų apšiltinimui rekomenduojamo Termoporas EPS 70 arba EPS 80 šilumos laidumo koeficientai yra  0,039 ir 0,037 W/(m K).

Termoporas EPS 70 arba EPS 80 - sienų apšiltinimui pritaikyto putplasčio plokštės.

Pilkojo Neoporo plokščių šiluminis laidumas tesiekia vos 0,031-0,032 W/(m K). Naudojant Neoporo plokštes, dėl mažo šilumos laidumo plokščių storį galima sumažinti apie 20 proc.

Šiltinant Neoporu, kuris turi geresnes šilumos izoliacijos savybes, galima sumažinti šiltinimo sluoksnio storį.

Todėl šiuo metu pilkasis polistireninis putplastis yra pati ekonomiškiausia ar viena iš pačių ekonomiškiausių termoizoliacinių medžiagų, t. y. turi geriausią sutaupomos energijos ir gamybai sunaudojamos energijos santykį.

Pačios geriausios šio polistireninio putplasčio savybės atsiskleidžia gaminant maždaug 15 kg/kub. m tankio pilkąjį polistireninį putplastį. AB „Ukmergės gelžbetonis" gamina Neoporas EPS 70 tipo plokštes skirtas fasadų apšiltinimui. Jos itin tinka fasadų šiltinimui iš išorės, nes leidžia sumažinti termoizoliacinio sluoksnio įrengimo kaštus (mažesnės transportavimo išlaidos, trumpesnės smeigės ir kt.).

Putplasčio plokštės prie šiltinamų atitvarų paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Klijai ištisine linija tepami plokščių perimetru ir dar mažiausiai dvejose plokščių vidurinės dalies vietose. Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. priklijuoto plokštės ploto.

Termoizoliacinių plokščių padengimas klijais.

Kad šiltinimo apvalkale nesusidarytų šilumos tiltelių,  sandūros tarp plokščių neklijuojamos, plokštės tampriai suglaudžiamos viena su kita. Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba montažinėmis putomis.

Termoizoliacinių gaminių klijavimas esant pagrindo plokštumos iškilimui.

Polistireninio putplasčio plokščių negalima klijuoti tiesioginiuose saulės spinduliuose, fasadai turėtų būti uždengiami, šiltinimo darbai turi būti atliekami esant pliusinei temperatūrai (+5...+25 laipsnių C).

Putplasčio plokščių apdailai geriausiai tinka  fasadinis dekoratyvinis tinkas, kurio tipų ir spalvų įvairovė rinkoje labai didelė.

Angokraščių ir parapetų šiltinimas

Nepaisant to, kad visas fasadas šiltinamas putplasčiu, langų angokraščių šiltinimui gali būti naudojama mineralinė vata, bet jie gali būti šiltinami ir putplasčiu, kaip ir visas fasadas.

Vienas iš galimų angokraščio apšiltinimo mazgų.

Parapetų viršui apšiltinti tarp skersinių tašų patogiau naudoti mineralinę vatą.

Apšiltinus stogą, iki reikalaujamo parapeto aukščio (> 600 mm) įrengiama mūrinė paaukštinta parapeto dalis (jei jos nėra). Ant jos viršaus kas 600 mm tvirtinami mediniai antiseptiku padengti tašai kartu su hidroizoliacinėmis tarpinėmis. Tarp jų klojama šilumos izoliacija. Ji dengiama papildoma stogo hidroizoliacine ritinine danga. Virš hidroizoliacijos prie medinių tašų tvirtinami skardos laikikliai ir uždengiama skarda. Skardos užleidimas ant sienos (vertikalia kryptimi žemyn), esant pastato aukščiui <8 m,  turi būti > 5 cm, esant pastato aukščiui > 20 m - >10 cm. Laštakį būtina iškišti už vertikalaus sienos paviršiaus 30-40 mm.

Parapeto apšiltinimo mazgas.

Parapeto apskardinimas ir metalinės tvorelės laikiklis.

Putplasčio savybes

Statybos gaminiams iš polistireninio putplasčio, taip pat ir apšiltinimo sluoksniui, labai svarbu, kad polistireninis putplastis nepūva, nedūlėja, nekeičia savo tūrio. Jis nesensta, termoizoliacines, mechanines bei kitas savybes išlaiko per visą pastato eksploatavimo laiką, vadinasi, jei anksčiau pastatyti mūriniai daugiabučiai būtų buvę apšiltinti putplasčiu, jie dabar nebūtų tokios prastos būklės.  Be to, kad ši medžiaga ilgaamžė, patvari, sandari, jos neperpučia vėjai, jai nepavojingi teršalai bei drėgmė.

Visose ES šalyse visi polistireninio putplasčio statybiniai gaminiai gaminami pagal vieningą darnųjį Europos standartą ir turi būti pažymėti CE ženklu bei privalo turėti sertifikatą. Pagal LST EN 13163:2012+A1:2015 polistireninio putplasčio gaminiai į tipus skirstomi pagal jų stiprį gniuždant ir lenkiant. Prie polistireninio putplasčio gaminių žymimi skaičiai yra ne jų tankio, bet stiprio gniuždant rodiklis, pagal kurį skirtingoms konstrukcijoms parenkamos skirtingo tipo plokštės.

Kai kurie užsienio gamintojai, nors ir ženklina produkciją CE ženklu, tačiau gamyboje taiko žemesnę CE atitikties vertinimo schemą. Jie kartais nurodo plokščių stiprį gniuždant, bet dažniausiai didelėmis raidėmis užrašo, jog putplastis yra skirtas pamatams, fasadams, stogams. Taip manipuliuojama sąvokomis, pavadinimais, nukreipiant dėmesį nuo svarbiausių medžiagos savybių. Čia ir pakliūva neatidūs pirkėjai, nes iš pažiūros nei plokščių storis, nei išvaizda nesiskiria nuo tankesnių ir geresnių mechaninių bei termoizoliacinių savybių plokščių. Polistireninio putplasčio plokščių gamyba gana palanki nesąžiningiems gamintojams - gaminius galima išpūsti mažiau ar daugiau, ir neprofesionalas to nepastebės.

Lietuvos gamintojai visada nurodo putplasčio gaminių stiprį, sertifiktus pateikia interneto svetainėse, kur nurodomos esminės gaminių charakteristikos.

Pavyzdžiui,  plokščių Termoporas EPS 100, kurias gamina UAB „Ukmergės gelžbetonis"  reikšmė yra: Termoporas -  gamintojų prekinis ženklas, EPS - medžiagos tarptautinė santrumpa, 100  - stipris gniuždant kPa, kai gaminys deformuojamas 10 proc.  Kuo didesnis šis skaičius, tuo stipresnę gniuždymo įtemptį atlaiko gaminys.

Ir dar reiktų paminėti putplasčio degumą, kuriuo irgi kartais spekuliuojama. Taip, atviras putplastis yra degus ir turi E degumo klasę. Tačiau neuždengtų šiltinimo sistemų nebūna. Bandymais patvirtinta, kad polistireninio putplasčio pagrindo termoizoliacinės sistemos, kaip galutiniai statybos produktai, atitinka B-s1, d0 degumo klasės reikalavimus.

Apie putplasčio plokščių kokybę galima spręsti ir iš jų išvaizdos - granulių dydis turi būti vienodas, jos turi būti tankiai sulipusios viena su kita, kitaip putplastis sugers per daug vandens, o tai sutrumpins fasadų eksploatacijos laiką. Polistireninio putplasčio plokštės turi būti tikslios ir griežtos geometrinės formos. Leistinas nukrypimas nuo stačiojo kampo - 2 mm/m, o galimi pločio bei ilgio nukrypimai ± 2 mm.

dr. Česlovo Ignatavičiaus brėžiniai, gamintojų ir Sergejaus Jeriomenko nuotraukos