Senoviniai baldai

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kalbėsime apie senovinius (antikvarinius) stalių ir dailidžių kūrinius. Juos ne tik malonu įsigyti, - tai gali tapti ir gera investicija. Įsigyjant antikvarinius baldus, kaip ir kitose finansinių investicijų reikalaujančiose srityse, būtinos žinios, kantrybė, tokie daiktai paprastai neįsigyjami spontaniškai. Bet kokie baldai - ilgalaikis pirkinys, todėl juos perkant vadovautis vertėtų ne trumpalaikėmis emocijomis, o tiksliu apskaičiavimu, šiems baldams numatytos vietos vizija bei atsižvelgti į būsimą jų foną bei "dekoracijas".

Apstatant butą, ne visada pavyksta surinkti visiems kambariams vieno stiliaus baldus. Tikriausiai to siekti net neverta. Senovinius baldus galima puikiai suderinti su šiuolaikiniais. Senovinis baldas gali būti pagrindiniu interjero elementu, jeigu jis iš tikrųjų vertas vadintis meno kūriniu. Tai gali būti sekreteras, inkrustuotas stalelis ar spinta. Masyvų raižytą stalą galima suderinti su šiuolaikinėmis patogiomis kėdėmis, didelį gražų krėslą - su šiuolaikiniu rašomuoju stalu ir t.t. Plastiškos senovinio krėslo linijos naujai nušvinta priešpastačius jį su paprastomis konstrukcijomis - stelažais, lengvomis kėdėmis ir t.t.

Kaip atpažinti tikrai senus baldus

Kaip atskirti išties senus baldus nuo tokius tik imituojančių?

Baldai laikomi senoviniais, jeigu jie yra senesni nei 100 metų. Dėl įvairių audringų istorinių įvykių mūsų krašte ne tiek jau daug baldų išgyveno tokį amžių, todėl originalūs senoviniai baldai gali kainuoti beprotiškus, lyginant su šiuolaikiniais, pinigus.

Senovinių baldų yra ne tik muziejų kolekcijose, jų galima įsigyti ir antikvariatuose, iš privačių asmenų.

XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios baldai buvo tokie patogūs ir gražūs, kad puikiai atrodė ir turtingesnių paprastų gyventojų, ir dvarininkų interjeruose. Todėl suprantama, kodėl jie domina kolekcionierius, ypač besižavinčius neįprastais gaminiais, pvz., sekreteru su daugybe stalčiukų ir gudriai sumeistrautomis spynelėmis.

Tuo periodu baldai daugiausiai buvo gaminami iš raudonojo medžio rūšių, tiko, palisandro, rečiau - iš karelijos beržo, riešutmedžio ir ąžuolo.

Susidomėjimas senoviniais baldais lėmė ir jų padirbinėjimo mastų didėjimą. Kopijų gamyba paprastai užsiima puikūs meistrai, geri dailininkai ir net dizaineriai, architektai, paruošiantys tikslius brėžinius pagal originalų matmenis. Dirbtuvių, besiverčiančių senovinių baldų padirbinėjimu, tegul ir kruopščiai atlikta produkcija gali atsidurti ir antikvariate, tai ypač aktuali problema Rusijoje, kur nemažai staiga praturtėjusių žmonių, norėdami susikurti prabanga tviskančią aplinką, nesiderėdami moka už klastotes. Senovinių baldų paklausa nuolat didėja, ir norint neįsigyti klastotės, reikėtų atsargiai vertinti pardavėjų tikinimus dėl prekės originalumo.

Kaip nesuklysti ir nepermokėti už mažavertę jų kopiją? Kas čia gali padėti?

Pačios klastotės, jų rūšys ir technikos, taip pat jų atsiradimo laikas bei priežastys kelia ne tik muziejų specialistų, bet ir baldinės pramonės atstovų susidomėjimą. Muziejuose sudėtingu įtartinų baldų atpažinimu užsiima meno istorikai, menotyrininkai, restauratoriai.

Senas baldas. Corbis nuotr.

Kuo senesni baldai, tuo labiau „panešioti" jie turi atrodyti: juk juose atsispindi klimato kaita, žmonių palikti pėdsakai, mechaniniai bei kitokie pažeidimai. Jeigu baldai atrodo per gerai, didelė tikimybė, jog jie priklauso vėlesniam periodui, negu teigia pardavėjai.

Norint įsigyti tikrų antikvarinių daiktų, reikia "pasikaustyti" specialiomis žiniomis. Kadangi kiekvienos epochos mada turėjo savo stilių, baldų, kaip ir kitų dirbinių, linijos bei jų dekoro elementai turi pasižymėti būtent tai epochai būdingais bruožais. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kaip gaminamas bei surenkamas dirbinys - pvz., anksčiau mediena buvo pjaunama rankomis, o ne medienos apdorojimo staklėmis, dėl to paviršius neretai būna šiurkštus, nelygus. Senovės laikais poliruojami buvo tik išoriniai, matomi paviršiai, o atvirkštinė pusė likdavo neapdorota. Senoviniuose balduose buvo naudojamos "kregždės" tipo jungtys; vinučių, klijų, veržlių ano meto meistrai savo arsenale neturėjo. Buvo naudojamos tik medinės vinys, o sofų atlošus bei spintų sieneles meistrai tvirtindavo mediniais varžtais (tai leidžia lengvai išrinkti senovines spintas bei jas transportuoti išardytas).

Kadangi šiais laikais net kirminų  padarytos angos gali būti padaromos gamykliniu būdu, jų tikrumą galima patikrinti taip: jeigu smeigę ar adatą į skylutę (angelę) galima įkišti lengvai ir giliai - prieš jus klastotė, nes tikrosios medį ėdančios kirmėlės juda medienoje spiralės trajektorija.

Geležiniai senovinių baldų elementai negali likti laiko nepaliesti - geležis rūdija, o bronzinės detalės turi atitikti dirbinio, prie kurio jos pritvirtintos, stilių.

Senas marmuras taip pat skiriasi nuo naujesnio, nes senovėje jis buvo pjaustomas rankomis. Pirštu perbraukę galinę marmuro briauną, pajustumėte šiurkštų paviršių arba vageles. Be to, perkant baldą, priklausantį tam tikrai epochai, turite užduoti sau klausimą, ar šis baldas išvis galėjo egzistuoti tuo metu. Meno istorikams žinomos tikslios datos, nuo kada buvo pradėta gaminti tam tikras krėslų, sofų, kėdžių rūšis.

Senovinių baldų būklė negali būti nepriekaištinga. Labai svarbu teisingai įvertinti baldą ir nustatyti jo defektus.

Patikrinkite kojelių, uždedamųjų dalių, durelių būklę, pasupkite dirbinį, paspauskite iš skirtingų pusių, - įvertinsite jo stabilumą. Net jeigu baldas beveik nebuvo naudojamas, jis vis tiek bent šiek tiek klibės: abi senovinių spintų durelės retai lieka viename lygyje, keičiasi sujungimų kampai, o kai kurios dalys tiesiog sulinksta.  

Veikiant drėgmei ir temperatūrai, mediena gali deformuotis, o kartais visai pastebimai suskilinėti, o presuotos medienos plokštė - atsiklijuoti, pasidengti apnašomis. Prieš pirkdami senovinę kėdę, pabandykite nustatyti, ar nėra pakeistos kojelės ar atlošas. Atlošai paprastai pūna ir "sugenda" apačioje, o kojelės neretai pakeičiamos nekreipiant deramo dėmesio, naudojant kitokios kokybės medžiagas - dėl to po kurio laiko kėdė gali prarasti išvaizdą ar tapti nebetinkama naudojimui. Suremontuotos kėdės turi kainuoti kur kas pigiau. 

Atskiriant padirbinį nuo originalo, atkreipiamas dėmesys į stiliaus, autorystės nustatymą. Taip pat svarbu, iš kokios medžiagos pagamintas baldas, konstrukcijos ypatumai, forma, dekoro būdas, atlikimo technika, pagrindiniai gamybos ir meninio medienos apdirbimo būdai. Išvardinti faktoriai yra susiję tarpusavyje, ir į tai būtina atsižvelgti: negalima pasitikėti tik vieno faktoriaus ištyrimu, klaidingai pasitikėti vienu požymiu, nes šis uždavinys daugiafunkcinis.

Paprastai įtartino baldo tyrimas pradedamas išsiaiškinant stilistinius požymius. Tam atliekama nesudėtinga menotyrinė ekspertizė. Verta žinoti, kad patyręs meistras savo darbe vadovaujasi charakteringiausiomis stiliaus ypatybėmis, kita vertus, visa, kas „netelpa" į įprastinę schemą, rodo falsifikatą. Vizualioje apžiūroje gali būti pastebėtas dirbtinumas, noras imituoti originalo manierą. Atsargiai, nedrąsiai atliktą dekoratyvinį drožinį galima pastebėti, lyginant du skirtingus elementus. Vienas jų - originali detalė, kitas - vėliausios restauracijos rezultatas. Galimas prarastos detalės restauravimas ir to nenuslėpimas, nes prarastoji detalė buvo pagaminta iš kitos medžiagos. Bet perteikiant ornamentą jaučiamas kūrybinės laisvės nebuvimas ir susikaustymas, būdingas daugeliui kopijų.

Atliekant stilistinę analizę, falsifikacijos požymiu gali būti ir "grupinių klastočių" atvejis. Nustatoma grupė daiktų, atrodytų, skirtingos kilmės, bet pastebima vieno meistro ranka. Pavyzdžiui, padirbinėtojai išardė keletą originalių krėslų, ir, jungdami detales su naujomis, sukūrė visą "senų baldų" garnitūrą. Kartais falsifikuojant spintą į naujus durų rėmus įstatomos senos medienos dalys, sienelės pjaunamos iš kitokio medžio, panaudojamos kelios išlikusios kito originalaus baldo detales... Kartais originali „sala" padengiama nauju apdailos sluoksniu, apdailintu specialiu "senu" laku. Tokie darbai atliekami rankiniu būdu, ir atskirti klastotes, kur sumaniai ir kruopščiai sujungtos senos ir naujos detalės, sudėtingiau. Bet atidžiai apžiūrėjęs specialistas, nežiūrint į didžiulį detalių panašumą, atskirs ne tik klastotes nuo originalų, net ir keliose daiktuose pastebės vieno meistro ranką.

Senus baldus apžiūrinėkite tik gerame apšvietime - priešingu atveju rizikuojate nepastebėti nepavykusios restauracijos bei elementų pakeitimo pėdsakų. Restauruojant senovinius baldus, negalima naudoti naujos, netgi tos pačios spalvos medienos - mediena per laiką keičia spalvą, o tai pastebima. Bronziniai elementai dažniausiai pakeičia analogiškais, tačiau pigesnio lydinio elementais - atkreipkite dėmesį į spalvą ir mechaninius keitimo pėdsakus.

Senos marmurinės detalės pakeitimas nauja yra leistinas, jeigu naujasis marmuro elementas kruopščiai nupoliruotas - gerai nupoliravus turi pradingti net šviežio akmens blizgesys.

Norintiems tikrai senovinių baldų, galima juos pirkti antikvariate - blizgančius, naujai nupoliruotus (bet lieka galimybė, kad pirkinys bus aukštos klasės klastotė), arba įsigyti juos pačios blogiausios būklės. Tada kreiptis į patyrusį baldų restauratorių taip bendromis jėgomis išgauti siekiamą rezultatą. Tik kruopščiu darbu, laikantis šiuolaikinių baldų restauracijos principų, iš, atrodytų, beviltiškų senienų galima sukurti TIKRŲ vertybių kolekciją. Falsifikatas anksčiau ar vėliau išaiškėja: po keleto metų dėl sezoninių temperatūros ir drėgmės režimo svyravimų vidinio "naujo" medienos sluoksnio paviršius gali tapti nelygus (pavyzdžiui, naujas stalviršis, užmaskuotas padirbta apdaila). Atsiras sluoksniavimasis ir plyšiai, išdžius nauji sujungimai, ir klastotė išaiškės.

Kopijos

Senovinių baldų kopijomis vadinami dirbiniai, atlikti naudojantis senovinėmis technologijomis, atitinkant senovinių baldų formas ir linijas, naudojant tas pačias medžiagas. Senovinių baldų kopijos neturi antikvarinės vertės, tačiau jiems būdingos kur kas geresnės eksploatacinės savybės, - juk vis dėlto tai naujesni baldai.

Originalas ar kopija?

Kopijos taip pat gali būti geros ir blogos. Jos turi būti parduodamos paaiškinant, kad tai kopija, o ne pateikiamos kaip senoviniai baldai. Kopija turi būti tiksli ir visiškai atitikti kokį nors originalų dirbinį, labai tiksliai ištyrinėtą dailidės, kuris turi naudoti originalias technologijas.

Šiuolaikiniai atitinkamo stiliaus baldai dažniau gaminami naudojant naujesnes, kartais - net pramonines technologijas, tačiau tokiems dirbiniams būdingi tam tikro istorinio laikotarpio bruožai. Tokie serijiniai baldai neturi kainuoti labai daug, kaina varijuoja priklausomai nuo apdailos vertės. Senovinių baldų kainą įtakoja jų amžius, šiuolaikinių kopijų kainai amžius įtakos neturi.

Senovinių baldų ir jų kopijų kainų skirtumą lemia ne tik stilistinės savybės ir kolekcionierių susidomėjimas. Gerai žinoma, kad bet kokie profesionaliai rankomis pagaminti baldai bus kokybiškesni, nei baldų fabrike gaminama analogiška produkcija. 

Pramonė masinė baldų gamyba neišvengiamai mažina bendrą dirbinių kokybę - poliravimo sluoksnis trapesnis, tvirtinimo elementai mažiau patikimi ir t.t.

Patina negadina baldų    

Seni baldai negali žaismingai blizgėti kaip nauji. Būtent šiuose užgesusiuose, patamsėjusiuose nuo laiko paviršiuose ir slypi tikrasis senovinių baldų žavesys (nepainiokite su mechaniniais baldų naudojimo pėdsakais, liekančiais netinkamai naudojant baldus - grybelių, pelėsių, purvo, vabzdžių buvimo pėdsakais, metalinių baldų detalių rūdimis). Senų baldų oda išdžiūsta, audiniai susensta, lengvai plyšta - tačiau čia jau nieko padaryti neįmanoma. Trūkumai - per stiprus nusidėvėjimas dėl perdėtos priežiūros, valymo, trinties, kampų suapvalėjimas bei įmantrių raižinių išnykimas..    

Senovinio dirbinio restauraciją galima vadinti gera, jeigu dirbinys tiesiog sutvirtinamas, bet nesistengiama padaryti, kad jis atrodytų kaip naujas. Geras restauratorius neliečia patinos (oksidinės plėvelės, atsirandančios ant žalvario, vario, bronzos paviršių dėl metalų korozijos) ir naudoja medieną to paties laikotarpio, kuriuo baldas buvo pagamintas. Šviežia mediena, restauravimo darbų grubumas ar tiesiog per storas lako sluoksnis ant restauruotų baldų, mastikos pėdsakai yra akivaizdūs defektai ir falsifikacijos požymiai.

 Nublukę, apsitrynę dažai

Dažus ant senų baldų galima "atjauninti". Kadangi pageidautina išsaugoti originalų dažų sluoksnį, net jei jis išbluko, valyti jį reikia labai atsargiai. Tam paruoškite tirpalą, kurio 4 dalis sudarys šiltas vanduo, 1 dalį - skystas amoniakas, parduodamas vaistinėse. Tokiame tirpale sušlapinkite šviesaus audinio gabalėlį ir neišgręžę atsargiai patrinkite dažytą senų baldų paviršių. Amoniako tirpalu nuvalę paviršiaus dalį, nušluostykite ją švariu drėgnu skudurėliu. Visus pjautinius elementus apdorokite taip pat, tik vietoje skudurėlio naudokite teptuką. Skudurėlis turi būti švarus. Kai tik pastebėsite, kad jis išsipurvino, pakeiskite. Po tokio apdorojimo gali pasirodyti, jog dažai išbluko, tačiau iš tikrųjų tiesiog pašalinotas nemenkas purvo sluoksnis.

Naudojant plovimo priemones ar muilą, išplaunamos dažų dalelės. Tik kai paviršius labai purvinas, jį galima plauti pasitelkus plovimo priemones, tačiau tokiu atveju paviršius reikės išblizginti arba padažyti panašaus atspalvio dažais (kas iš tiesų nėra pageidautina). Visiškai nuvalę nudažytus paviršius, ištrinkite juos specialiomis bespalvėmis priemonėmis, taip sugrąžinant atlasinį spindesį bei apsaugant, kad nesikauptų dulkės.

Jeigu reikia nuo baldų nuvalyti senus dažus, geriau patikėti šią užduotį specialistui. Savarankiškai tai padaryti galima tokiu būdu: paruoškite stipriai koncentruotą plovimo priemonės tirpalą. Sušlapinkite juo paviršių ir trinkite medieną standžiu šepečiu. Plovimo priemonė pradės pamažu skverbtis į dažus. Laikas nuo laiko leiskite medienai išdžiūti. Stebėkite, kad vanduo nepapultų ant kitų medžio paviršių. Valymo užbaigimui galima naudoti labai smulkų švitrinį popierių.

Senoviniai baldai ir jų vieta interjere

Neperkraukite kambario senais baldais. Kaip ir seni žmonės, senoviniai baldai blogiau „sugyvena" tarpusavyje. Tegu jų būna nedaug, užtat bus paisoma jų linijų harmonijos bei proporcijų.

Prie senojo angliškojo stiliaus baldų (raudonmedis, minkštos linijos) tinka viskas, kas tinka prie raudonmedžio. Namų jaukumas ir komfortas - senųjų Anglijos patalpų, netgi dalykinių interjerų charakteristika. Sodrios pilkos užuolaidos gali pabrėžti senovinio raudonmedžio šilumą bei tradicinės angliškos juoda oda aptrauktos sofos griežtumą.

Angliškojo kaimiškojo stiliaus baldai pastaruoju metu vėl pasidarė madingi. Tokie baldai (krėslai be kėdės aukštais atlošais) dera kaimo stiliaus interjeruose, panašiuose į tuos, kuriuos galima pamatyti amerikietiškuose vesternuose - kuklios užuolaidėlės, pritvirtintos tiesiogiai prie rėmo, arba išvis jokių užuolaidų.      

Senovinių baldų priežiūra

Dezinfekuojant senus baldus, norint sunaikinti parazitus bei kenkėjus, visus nelakuotus paviršius pratrinkite terpentinu ar analogišku produktu. Terpentinas - tikras džiaugsmas medžio paviršiams. Lakuotų paviršių apdoroti terpentinu ir kitokiais tirpikliais nederėtų. Darbai turi būti vykdomi atokiau nuo bet kokio ugnies šaltinio. Kaip tamponą naudokite vilnonį skudurėlį. Tirpikliu apdorotą medieną galima drąsiai plauti muilu, skalavimui naudojant švarų skudurą bei nuvalant. Darbus reikia atlikti greitai, kad mediena neprisigertų drėgmės. Nuplautas švarus paviršius vėl padengiamas tirpikliu. Po plovimo drėgni baldai neturi džiūti saulėje.

Po baldo apdorojimo jums gali pasirodyti, kad baldai atrodo tik blogiau, o patina nusiplovė. Taip iš tikrųjų nėra - tiesiog nusitrynė purvo sluoksnis. Baldas atgaus pirminę spalvą padengus mastika ar politūra.

Apžiūrėkite baldus, įsidėmėkite visus jų trūkumus. Priklijuokite viską, kas atsiklijuoja, atplėšę iki galo dalinai atsiklijavusias dalis, išvalę klijais tepamus paviršius. Klijai turi būti kuo tvirtesni.

Stalčių bei vidinių senovinių baldų mechanizmų slydimą galima palengvinti kontaktinius paviršius  ištrynus sausu muilu, parafinu ar stearino žvake. Sutepami visus vyriai ir spynelės.

Lakuoti paviršiai nevalomi tertantinu. Tam naudojamos specialios valymo priemonės arba muilinas vanduo. Tamponą pasidarykite iš minkšto audinio. Neleiskite drėgmei įsigerti į medieną, iškart skalaukite paviršius švariu šlapiu skudurėliu ir sausai nušluostykite. Ne anksčiau kaip po dienos patikrinkite nuvalyto paviršiaus būklę, nušveisdami iki blizgesio. Nublukusius lakuotus paviršius reikia ilgai bei kruopščiai šluostyti apskritiminiais judesiais, naudojant šilko skudurą. Dažniausiai, pašalinus nuo paviršiaus visus nešvarumus, blizgesys sugrįžta.

Galima pasielgti paprasčiau, naudojantis specialiomis priemonėmis nešvarumams nuo lakuotų paviršių valyti ir poliruoto sluoksnio atstatymui.

Baldų lakavimui reikalingi tam tikri įgūdžiai, nemažos išlaidos ir kantrybė. Savarankiškai lakuoti baldų nerekomenduojama.

Nublukusių ar nešvarių inkrustacijų priežiūra tokia pat, kaip ir lakuotų paviršių.

Prireikus restauruoti inkrustuotą paviršių, priklijuojamus paviršius nuvalykite spiritu arba acetonu, atsargiai bei tolygiai patepkite juos bespalviais celiuliozės klijais, kad nesusidarytų dėmių. Sujunkite suklijuojamas dalis ir prispauskite. Kai išdžius, klijuokite sekančią plokštelę. Trūkstamas plokšteles pakeiskite mastikos dervomis, o paviršių padenkite laku, naudodami teptuką. Tai - tik laikina išeitis. Inkrustuotų  baldų remontu turi užsiimti specialistas.

Pagal medieną ėdančių kenkėjų padarytas angas galima nustatyti baldų amžių. Šių mažų vabzdžių lervos gyvena medienoje bei ja minta. Nustatyti, kad jie pažeidė medieną, galima iš šviesiai geltonų dulkių, byrančių iš jų padarytų angų - tai mažytės jų atgraužiamos medienos dalys, atsiskiriančios kenkėjams griaužiant vingiuotas angas medienoje. Šių vabzdžių ardomosios veiklos išvengti reikėtų naudojantis specialiomis priemonėmis.

Daugelis senovinių dirbinių iki šiol sukelia žavesį. Perkant senovinius baldus, būtina atsižvelgti į medienos būklę - ji turi būti tvirta, nepažeista kenkėjų. Jeigu yra atsiklijavusių vietų, būtina kruopščiai pašalinti senus klijus, kad naujai suklijuota vieta būtų tvirta visame plote. 

Dažai taip pat šalinami deginimo būdu, naudojant virinimo lempą (geriau naudoti platų antgalį). Jokiu būdu negalima liepsnos laikyti arti lakuotų paviršių: laką reikia tik suminkštinti ir vėliau pašalinti. Po to visi paviršiai kruopščiai šlifuojami elektrine šlifavimo mašinėle (galima pritaikyti elektrinį gręžtuvą). Ypač atsargiai reikia šlifuoti tuo atveju, jeigu apatinio dažų sluoksnio šalinti nereikia, tik atnaujinti. Profilinės dailylentės šlifuojamos rankomis.

Baldai atlieka dvi pagrindines funkcijas - utilitarinę ir estetinę. Šios gana skirtingos savybės susilieja esant tam tikroms baldų charakteristikoms. Utilitarinė paskirtis - tai visų pirma patogumas bei eksploatacijos komfortas, o estetiškumas - baldų formų harmonija, t.y. - apdailos rūšys, konstrukciniai ypatumai. Baldai savo eksploatacinę ir estetinę funkcijas praranda dėl mechaninių veiksnių bėgant laikui, baldų senėjimo, kenkėjų. Be to, eksploatacijos proceso metu balduose atsiranda paslėptų klijavimo ir apdailos defektų (puvimo pažeista mediena, drėgmės ar išsausėjimo požymiai), taip pat defektai dėl nekokybiškų klijų naudojimo, apdailos klijavimo temperatūrų režimo nesilaikymo ir t.t. Egzistuoja dvi remonto rūšys - apdailinis bei konstrukcijų remontas. 

Restauruojant vykdomos ne tik visos konstrukcijų bei apdailos remonto rūšys, bet ir specifinės technologijos bei „triukai", skirti ypatingos meninės vertės baldų eksploatacijos bei išsaugojimo laiko prailginimui. Pagrindinis restauracijos namų sąlygomis uždavinys - galimybė sugrąžinti dirbiniui buvusią formą, išsaugant visas dalis arba pakeičiant naujomis trūkstamas.

Restauracija reikalauja meno istorijos žinių, didelio meistriškumo bei mokėjimo parinkti tinkamas medžiagas. Restauruojant beveik visi darbai atliekami rankomis. Taip pat svarbu žinoti, jog daugiausia restauruoti teks vertingų rūšių medieną, pvz., ąžuolą, riešutmedį, raudonmedį, kriaušę ir kt. Restauratorius turi būti visų galų meistru: pakeisti arba padaryti naują minkštą dirbinio apkalimą, paauksuoti, pasidabruoti, padengti bronza, taisyklingai išmatuoti pavyzdį ir padaryti analogišką detalę, mokėti atlikti dekoratyvinę - meninę apdailą (raižymas, frezavimas bei meninis drožinėjimas, marketri (medžio dirbinių dekoravimo technika, inkrustacijos atmaina) ir intarsiją (medinių dirbinių dekoratyvinė inkrustacija kitos spalvos medžio ar kitos medžiagos intarpais), medienos inkrustavimas metalais, vėžlio šarvais ir kt.).

Prieš pradedant restauruoti, namų meistrui reikia pasverti realias savo galimybes bei pašalinti turimas žinių spragas, papildant jas specializuota literatūra, o jeigu reikiamos literatūros nerasite, gauti reikiamą informaciją iš specialistų - restauratorių.

Parengta pagal užsienio spaudą

Corbis nuotr.