Labanoro "tvarkymo" planas

• 

Labanoro tvarkymo plano poveikis regiono ekonomikai

Saugomose teritorijose specialieji (tvarkymo) planai tampa pagrindiniu dokumentu, kuriuo remiantis dešimtmetį ar net dar ilgiau bus reguliuojami visi procesai. Rengiant tokį planą turėtų aktyviai dalyvauti ne tik kartografai ir biologai, bet ir ekonomistai, kraštotvarkos, urbanistikos specialistai ir, aišku, regiono gyventojai, nes sudarant saugomų teritorijų tvarkymo planus kišamasi ir į gyvenviečių reikalus, ilgam nustatoma jų plėtrą.

Nagrinėjant Labanoro regioninio parko tvarkymo planą matyti, kad jis parengtas itin atsainiai ir ateityje kels daug problemų tiek gyventojams, tiek regiono plėtrai. Deja, šio plano specifika tokia sudėtinga, kad į tai nenori lįsti žurnalistai arba pakapsto tik sekliai, neiškeldami skaudžių pasekmių galinčių turėti problemų. Iki smulkmenų išnagrinėti Labanoro tvarkymo planą pavyko tik po daugiau kaip trejus metus trukusio nagrinėjimo ir susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis.

Skirkite 2 procentus išsaugoti Aiseto kraštovaizdžio draustinį

Tvarkymo plano priešistorė

Labanoro regioninis parkas užima apie 55 000 ha  teritorijos, gyvenvietės šiame parke sudaro tik 2 procentus ploto. Tai unikalus gamtos kampelis, kuriame surasime ir krištolo skaidrumo kalnų ežerą, ir pelkę kurioje tuokiasi kurtiniai. Kaimai susilieję su mišku, todėl juose miško žvėrys jaučiasi beveik kaip namuose. Regione nebuvo aktyviai plėtojama pramonė, sovietiniais laikais auginti gyvuliai, dirbti laukai, džiovinti grybai, rinktos vaistažolės ir iš sakų gamintas terpentinas.  Nepriklausomybės laikais gyvenvietės gerokai ištuštėjo, paliktas trobas nusipirko Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kitų miestų gyventojai.

Mintis leisti daugiau statyti kilo dar rengiant bendrąjį planą. Koncepciją kūrė specialistai, turėję pakankamai kvalifikacijos sukurti realų plėtros planą, pagal kurį naujakuriai turėtų prisiderinti prie vietos gyventojų. Deja, tolesniuose etapuose planas tapo daugiau Europos pinigų panaudojimo ir įtakos sferų dalijimosi priemone nei realiu regiono tvarkymo projektu.

Plano rengėjų kvalifikacija

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) projektus geriausiai žino buvusi tarnybos vadovė Rūta Baškytė. Vilniaus universitete geografijos studijas baigusi valdininkė puikiai išmano ne tik geografiją ir kartografavimą, bet ir architektūrą, gyvenviečių planavimą ir darnią plėtrą, žino, kaip spręsti biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo problemas. Būtent jos žodis buvo lemiamas daugeliu klausimu. Tačiau, deja, po visuotinio draudimo net gyvulius ganyti draustinyje dabar tenka avis ir ožkas pirkti už milijonus. Centrinėje VSTT būstinėje darbuotojai surinkti atsižvelgiant ne tiek į kvalifikaciją, kiek į lojalumą vadovei.

Kai buvo rengiamas naujausias planas, net projektuojant gyvenvietes nedalyvavo nei architektai, nei urbanistikos specialistai. Plano vykdytojas – Gamtos paveldo fondas – net nebuvo atestuotas tokiam planavimui atlikti, kaip reikalauja Teritorijų planavimo įstatymas. Pavyzdžiui, Šnieriškių kaimo struktūrą vertino archeologas mitologijos specialistas. Daugiau kaip šimto šio kaimo gyventojų ateitis buvo atiduota į archeologijos teoretiko rankas.

Nekilnojamojo turto perspektyvos

Nekilnojamasis turtas Labanoro regione yra gana paklausus ir brangus, ypač prie ežerų ir upelių esančiose zonose. Nestebina, kad būtent šioms zonoms regiono tvarkymo plane  skiriama daugiausia dėmesio. Daugeliui net nekelia abejonių, kad buvusių žemės ūkio paskirties sklypų pavertimas gyvenamųjų namų statybos sklypais ir buvo pagrindinis plano tikslas. R. Baškytė oficialiai deklaravo, kad pagrindinis tikslas buvo atgaivinti nykstančius kaimus („išmuštus dantis“), tačiau iš tikrųjų tie „nykstantys“ kaimai pasirodė patys patraukliausi statytis nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, nykstančiu kaimu vadinamos Šnieriškės turi apie 40 trobų, iš jų tik dvi buvo laikinai praradusios šeiminkus. Visos kitos turi šeimininkus ir dažnai lankomos. Šiame kaime ir jo apylinkėse numatyta pastatyti dar daugiau nei 20 naujų sodybų. Naujakuriams sklypai suprojektuoti taip, kad jiems atsivertų nuostabiojo Aiseto ežero, jo apylinkių vaizdas. Senieji gyventojai turės tenkintis vaizdu į naujųjų kaimynų langus. Aišku, nekilnojamojo turto kainos kaime krito ir, savaime suprantama, niekam nebeįdomios iš visų pusių užstatytos sodybos.

Plėtra išvystytuose regionuose turi ir kitą neigiamą poveikį. Lietuvos sodybų rinka nėra milžiniška ir guminė. Norinčiųjų įsigyti sodybas skaičius mažai keičiasi nuo to, kad sodybų skaičius auga. Išaugus pasiūlai ir kritus kainoms patraukliuose regionuose, dar labiau sumažėja sodybų paklausa apleistuose regionuose. Pavyzdžiui, už penkių kilometrų nuo Šnieriškių esančioje vietovėje tarp Stirnių ir Alnio ežerų yra daug apleistų sodybų ar sodybviečių. Jei neatsirastų pasiūlos patraukliose vietovėse, ir apleistos vietos ilgainiui atsigautų. Tačiau dabar nėra jokių vilčių..

Kam naudingas Labanoro tvarkymo planas

Norint surasti kaltininką, reikia išsiaiškinti, kam tai naudinga. Dėlionę pavyko sudėlioti per kiek daugiau kaip 6 mėnesius. Deja, faktinių įrodymų nėra, nors apie situaciją buvo informuota Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Tačiau ji, matyt, nutarė užsiimti rimtesniais reikalais. Mes norėjome pateikti duomenis buvusiam aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui, tačiau jis visaip išsisukinėjo, kad tik tų duomenų nereikėtų priimti. Atsiskleidė, kiek supuvusi mūsų valdymo sistema. Tarsi vėžinis auglys korupcija metastazėmis apraizgė beveik visas struktūras. Dabar itin retai naudojami lagaminėliai su grynaisiais, dabar pasiekta pati bjauriausia korupcijos stadija – konjunktūrinė korupcija. Dabar kyšininkaujama padėtimi ir įtaka.

Anksčiau, įsigalėjus smulkiajai korupcijai, užtekdavo padėti akmenis ir visi patvirtindavo, kad tai autentiški sodybos pamatai. Po garsaus Juodapurvių proceso falsifikatoriai aprimo, bet rado kitą būdą prieiti prie Labanoro ežerų pakrančių. Rengiant tvarkymo planą ypač didelių interesų turėjo verslo atstovai, rinkimų kampanijų metu finansuojantys partijas. Už tai partijos turi atidirbti. Naujajame plane daug sklypų atiteko tiems partijų finansuotojams. Nenuskriaudė savęs ir partijų atstovai: Loreta Graužinienė, būdama LR Seimo pirmininke, prie Stirnių esančiame vadinamajame nykstančiame Strižaučiškės kaime gavo sklypą ir leidimą statyti. Nenusiskriaudė ir vietinės valdžios atstovai. Saugomų teritorijų tarnybai labai svarbus politikų palaikymas, nes visi, prisišlieję prie VSTT, gali pasišildyti į įvairius projektus projektėlius įplaukiančiais Europos ir mūsų valstybės pinigais. Daugybė kitų struktūrų taip pat konjunktūriškai susijusios. Jos taip pat nori Europos pinigėlių, o tam dažnai prireikia VSTT atstovų parašo. Žiniasklaida taip pat užčiaupiama pinigais: TNS tyrimo duomenimis, pastaraisiais metais valstybinės įstaigos tapo pačiu didžiausiu reklamos davėju. Taip ir atsiranda įvairių priežasčių priskirti sklypą prie gyvenamosios paskirties sklypų. Planavimo laikotarpiu daugumos sklypų tikrųjų savininkų pavardės buvo slepiamos, o dabar jie jau „perka“ parengtus sklypus. Laikui bėgant turėtume pamatyti visus šios aferos „didvyrius“.

Prisidėkite prie Aiseto kraštovaizdžio draustinio išsaugojimo skirdami 2 procentus pajamų mokesčio

Ekonominiai plano aspektai

Didžiausi pokyčiai regione įvyks didėjant poilsinių sodybų skaičiui. Tai duoda labai mažai ekonominės naudos regionui. Prabangesnės sodybos statomos ir įrengiamos daugiausia naudojantis ne vietinėmis statybinėmis medžiagomis ir įrenginiais. Iš didesnių miestų atvežami ir statybininkai, mokantys kokybiškiau dirbti. Atvykėliai dažniausiai apsiperka didžiuosiuose prekybos centruose, kurie taip pat nepapildo regiono pajamų. Nedidelis teigiamas dalykas tas, kad kartais užsukama į pakelės užeigas. Tačiau dėl to prarasti gražiausias paežeres tikrai neverta.

Atgaivinti nykstančius kaimus turėtų padėti ne tik vasarnamiai, bet ir numatyti statyti nauji kaimo turizmo sodybų kompleksai bei komercinės erdvės. Aišku, jeigu tai nesibaigs įprastu sodybos pasistatymu už valstybės ar Europos lėšas. Be to, sodybos, kuriose vyksta triukšmingos išgertuvės ir per visą ežerą sklinda tranki muzika, tikrai neprisidės prie krašto įvaizdžio gerinimo.

Vienas iš perspektyviausių šio regiono plėtros būdų yra pensionų projektavimas ir statyba. Tikėtina, kad dauguma emigrantų, išėję į pensiją, šiltąjį metų laikotarpį praleis Lietuvoje, patogiuose geros infrastruktūros pensionuose, esančiuose ramiose, ekologiškose ir saugiose vietose. Jau dabar sodybose kuriamasi galvojant apie poilsį išėjus į pensiją. Tačiau neprotingas sodybų sutankinimas, paežerių nusavinimas, triukšmingų pramoginių kompleksų protegavimas gali pakenkti šiam verslui. Net dabartinių sodybų savininkai, jeigu bus iš visų pusių apstatyti, planuoja keltis į kitas vietas. Kam daugybę kilometrų važiuoti iš miesto į kolektyvinį sodą, – juk kolektyvinių sodų esama ir arčiau Vilniaus.

R. Baškytės ir Molėtų konservatorių valdžios „ekonominį išprusimą“ puikiai rodo jų demagogija kalbant apie tai, kad parengtas planas paskatins ūkininkus kurtis šiame krašte. Juoką kelia tvirtinimas, kad net Šnieriškių kaime atsiras naujų ūkininkų. Su visu kaimu dirbamos žemės čia išlikę mažiau kaip 100 ha, žemė – apie 25 balų našumo, visas plotas suskirstytas 15–100 arų ploteliais, kaina – mažiausiai 100 eurų už arą. Reikia būti visišku idiotu arba atsakomybės neturinčiu melagiu, kad teigtum, jog tokioje vietoje galima rentabiliai dirbti. Vienintelė galima rentabili kultūra gali būti keletas vaistinių ir prieskoninių augalų. Tačiau kyla kita problema: kad vaistažolių ūkis būtų rentabilus, turi būti galimybių statyti dideles džiovyklas. Turi būti leista statytis didesnius pastatus technikai. Tačiau tai nebuvo numatyta ir tokių galimybių nebus. Kitiems rentabiliems sodo ir daržo augalams neigiamą poveikį daro gamtos sąlygos.

Suvenyrams gaminti nėra tinkamų žaliavų, be to, juos reikėtų toli vežti parduoti. Miško gėrybes surenka gausūs lankytojų būriai. Žvejyba nėra tas verslas, kuris galėtų išlaikyti šeimą.

Vienas iš perspektyvesnių verslų tokiose gana skurdžiose žemėse yra gyvulininkystė. Tačiau tvarteliuose, kuriuos leidžiama statyti pagal Saugomų teritorijų įstatymą, rentabilaus avių ar galvijų skaičiaus neužauginsi.

Socialinės plano pasekmės

Visus tuos gyventojus, kurie kaip nors susiję su parengtu tvarkymo planu, galima suskirstyti į dvi grupes: pirmajai priskirtini tie, kas sugebėjo iš buvusių bulvių laukų pasidaryti gyvenamųjų namų statybos paskirties sklypus, antrajai – tie, kam šie naujakuriai užlipo ant galvos, ir tie, kam ilgainiui tvoros nebeleis privažiuoti prie ežero pakrančių. Bent jau Šnieriškių kaime naujieji sklypai padalyti taip, kad užgožia senųjų gyventojų sodybas iš visų pusių. To nepavadinsi kitaip, kaip tik lipimu ant galvos.

Taigi vieni dar kartą užsitikrino, kad turint pinigų ir darant politinį spaudimą Lietuvoje galima daryti bet ką. Jau dešimt metų nebuvo girdėta, kad brakonieriai Šnieriškių apylinkėse nušautų briedį. Šiemet tai įvyko. Miškuose vėl įrengtos nelegalios šėryklos žvėrims vilioti. Ar vietinis „elitas“ vėl pasijuto esąs visagalis?

Antrieji, deja, dar labiau įsitikino, kad ir toliau Lietuvoje kresti korupcija ir teisingumo čia nerasi. Žmonės darosi abejingi, nes daryti čia nieko neverta, nes prieš vėją nepapūsi. Todėl nė kiek nestebina, kad vis daugiau jaunimo vyksta mokytis į užsienį ir siekia ten karjeros, kad daugiau čia nebegrįžtų.

Skirkite 2 procentus pajamų mokesčio prisidedant prie Aiseto Kraštovaizdžio draustinio išsaugojimo