Vilniečiai, kaip ir kiekvieno didmiesčio žmonės, tenkinasi nedideliais žalumos lopinėliais, kurių pagal ES direktyvas, kiekvienam turi tekti po 30 kvadratinių metrų. Vilniuje šis plotas sumažėja iki 14 kvadratinių metrų. Sostinės meras Juozas Imbrasas teigia, kad Vilnius - vienas nedaugelio Europos miestų, kuris gali didžiuotis, kad bendroje miesto teritorijoje 50 proc. teritorijos yra žalieji plotai. Tačiau architektai ragina atkreipti dėmesį, kaip jie atrodo.

„Vilnius visada džiaugiasi, kad yra viena žaliausių Europos sostinių. Bet tai, kad Vilnius yra žalias, dar nereiškia, kad ta žaluma humanizuota, kad ji pritaikyta žmogui. Žalia erdvė neturi takų, mažosios architektūros formų, suolų", - kalbėjo Jurga Šimeliūnienė, architektė.

Ji pastebi: dangos parkuose susinešioję, po lietaus būna balos, apšvietimo taip pat nėra, vaikų žaidimo aikštelės nevisai tvarkingos.

Architektas Eduardas Lozuraitis skaičiuoja, kad vienam žmogui tenka apie 220 kvadratinių metrų miško. Tad, pasak jo, kalbėti apie viešųjų erdvių stygių, žvelgiant iš vienos pusės, gali pasirodyti keista. Tačiau, iš kitos pusės, viešos erdvės neprižiūrėtos, neįrengtos.

E. Lozuraitis pasakoja, kad Paryžiuje, kai reikia „nuraminti" emigrantų kvartalą, jam įrengiamas parkas.

„Ten daug aikštelių aktyviam poilsiui, jos aptvertos geležinėm tvorom. Bet emigrantai ten gali būti - ten jų vieša erdvė, kur žmonės sueina ir išsilieja. Kai mums tokių erdvių prireiks, jos bus, turbūt mums dabar jų nereikia", - samprotauja architektas.

Kęstutis Labanauskas, parkotyrininkas, kalbėdamas apie Vilniaus parkus, teigia: „Pagrindinės problemos, kaip ir daugelyje senų istorinių parkų yra jų gamtinė kaita, santykis su urbanizuota aplinka, kuri visuomet spaudžia parkus, ir reikalas prisitaikyti, kad jis išlaikytų senoviškumą, o kartu visą laiką būtų atsinaujinantis, patrauklus lankytojams", - kalba parkotyrininkas.

Neįtinka ne tik architektūra

Parke sutikti jaunuoliai pasakoja, kad kartais ir ateiti į parką būna baisu - norinčiųjų prisikabinti netrūksta.

Taip pat nereikia pamiršti, kad pasivaikščiojimas gryname ore karštą vasaros dieną gali likti pasivaikščiojimu tariamai gryname ore: gerai neprižiūrint teritorijų padidėja dulkėtumas ir oro tarša kietosiomis dalelėmis taip pat padidėja.

Pasak specialistų, kol kas oro užterštumas kietosiomis dalelėmis, kitaip sakant - dulkėmis, yra opesnė problema, nei oro tarša gamyklų kaminų dūmais ar automobilių išmetamosiomis dujomis.

Tačiau yra ir kita problema - erkės.

Biruta Zdanevičienė, Vilniaus visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėja, pasakoja, kad erkės negyvena miško glūdumoje, kur didžiuliai krūmynai.

„Jos nori kuo greičiau pasimaitinti ir eina ten kur, išminti gyvūnų, žmonių takai. Daugiausiai erkių atrandama prie pagrindinių takų pusės metro atstumu nuo tos asfaltuotos kelio dalies", - teigia B. Zdanevičienė.

Pavojų žmonėms kelia ir šiukšlių krūvos, nes perpildytos šiukšlių dėžės - ypač maisto atliekų -puiki terpė erkėms tarpti.

Vilniaus viešosiose erdvėse stinga ir viešųjų tualetų, o kai kurie esantys, švelniai tariant, truputį baugina.

Idėjų daug, bet nei viena neįgyvendinta

Aplink pagrindinius Vilniaus parkus sukasi daug idėjų. Tačiau, kaip daugelis vizijų, jos atsiremia į žodį „jeigu".

Prieš pusmetį parengtas Bernardinų sodo Sereikiškių parke atkūrimo projektas pagal kelių šimtų metų Štrauso projektą jau daugiau kaip pusmetį tūno stalčiuje. Daugiau kaip prieš keturis metus buvo parengtas Vingio parko atgaivinimo projektas, iki šiol nesulaukiantis miesto galvų parašo.

Vilniaus meras teigia, kad dėl Vingio parko sutvarkymo, kaip panašiai dėl Sereikiškių parko, specialistai, miškinininkai turi dvi nuomones. Svarstoma, ar parkas turėtų būti natūralios gamtos, su krūmynais, ar urbanizuotas. Kol kas laukiama specialistų nuomonės.

„Nėra suinteresuotumo valdžios, - sako E. Lozuraitis. -   Žali plotai nėra pati opiausia problema".

Parengta pagal LTV laidą „Pinigų karta"

Henrikas Šimkauskas

www.lrt.lt