Klausimas: Kaip nekilnojamojo turto kainų pokyčiai įtakoja įmonių finansinius rezultatus?

Atsakymas: Lietuvoje 2007 m. buvo stebimas rekordinis įmonių pelnas, kurio augimą reikšmingai lėmė nekilnojamojo turto perkainojimas ir padidėjusios vertės įtraukimas į finansinės ir investicinės veiklos rezultatus. Tai ryškiausiai buvo matoma mažmeninės prekybos ir nekilnojamojo turto sektoriuose, kurių pelnas daugiausia ir padidėjo dėl finansinės bei investicinės veiklos rezultatų. Dėl šių priežasčių minėtų sektorių įmonių veiklos rezultatai daugiausia rodė nekilnojamojo turto kainų augimo poveikį. Kartu tai parodo išaugusią riziką nekilnojamojo turto vertės sumažėjimo tuo atveju, kai, įmonių finansinėse ataskaitose fiksuojant mažesnę turto vertę, būtų patiriamas finansinės ir investicinės veiklos nuostolis. Be to, mažėjanti nekilnojamojo turto vertė koreguos akcininkų nuosavybę, kuri mažmeninės prekybos ir nekilnojamojo turto sektoriuose per metus augo du kartus sparčiau negu visų įmonių.

Panaši tendencija 2006 m. buvo stebima ir kitose Baltijos valstybėse, pavyzdžiui, Estijoje beveik 70 procentų įmonių pelno prieš apmokestinimą gauta ne iš pagrindinės įmonių veiklos, o iš finansinės ir kitos veiklos. Tai taip pat lėmė nekilnojamojo turto įmonių rezultatai, sudarę daugiau negu trečdalį visų įmonių pajamų iš kitos veiklos.
 
Nekilnojamojo turto kainų pokyčių įtaka įmonių finansiniams rezultatams 16-ajame tarptautiniame apskaitos standarte „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai" nurodyta, kad, pasirinkdamas savo apskaitos politiką, ūkio subjektas turi nuspręsti, kurį iš dviejų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų perkainojimo metodą toliau taikys. Pasirinkęs savikainos metodą, ūkio subjektas po nekilnojamojo turto pripažinimo apskaitoje parodo savikaina, atimant sukauptą nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimo nuostolius. Pagal perkainojimo metodą, jei tikroji nekilnojamojo turto vertė gali būti patikimai įvertina, tai nekilnojamasis turtas turi būti pripažintas apskaitoje perskaičiuota suma, kuri yra jo tikroji vertė perkainojimo dieną, atimant vėlesnį sukauptą nusidėvėjimą ir vėlesnius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius.

Nekilnojamasis turtas turi būti perkainojamas pakankamai reguliariai siekiant užtikrinti, kad nėra balansinės ir tikrosios vertės reikšmingų skirtumų, o turto vertės pokyčiai turi būti įtraukti į nuosavybę, pripažinti kaip pelnas arba nuostolis.

Dalis įmonių, kurios nekilnojamojo turto apskaitai taiko perkainojimo metodą, perkainojimą įtraukia į balansą didindamos (išaugus turto vertei) ar mažindamos (sumažėjus turto vertei) akcininkų nuosavybę. Kita dalis įmonių (pvz., nekilnojamojo turto ar prekybos įmonės), kurios valdomą nekilnojamąjį turtą apskaitoje parodo kaip investicinį turtą, jo vertės pokyčius atvaizduoja tiek koreguodamos nuosavybę, tiek ir pelno (nuostolio) ataskaitą.

Nekilnojamojo turto vertės svyravimai, įmonėms įgyvendinant tarptautinius finansinės atskaitomybės standartų reikalavimus, lemia didesnį pajamų kintamumą ir procikliškumą. Sparti ekonomikos plėtra ir kylančios nekilnojamojo turto kainos didina tokių įmonių balansinę turto vertę ir leidžia finansinėse ataskaitose atvaizduoti aukštesnį pajamų lygį. Tačiau nekilnojamojo turto kainų kritimas lemia šių įmonių balanso sumažėjimą ir patiriamus nuostolius iš finansinės bei investicinės veiklos tiek, kiek tai yra susiję su nekilnojamuoju turtu.

Lietuvos banko informacija

Corbis nuotr.