Dvarų restauravimo tendencijos ir klaidos

Paveldosaugos specialistai pastebi, kad Lietuvoje ne visi dvarų savininkai skiria „remonto" ir „restauracijos" sąvokas.

Užutrakio interjerų lipdiniai.

Taip pat dažnai klaidingai galvojama, kad tvarkydami įsigytą statinį jie turi teisę juose daryti ką nori.

„Vienas savininkas pastogėj daro balkoną, kitas - stiklinę mansardą ar granitinius laiptus", - sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė. Iš tiesų viskas turi būti daroma remiantis atliktais tyrimais, istorine medžiaga.

„Remontas paveldo objekte gali sunaikinti visą jo vertę", - teigia architektė Onutė Buklienė.

Jos nuomone, visuomenei atstovaujančios institucijos turi garantuoti kultūros paveldo objektų išsaugojimą ateities kartoms.

„Tvarkydami įsigytą kultūros paveldo objektą žmonės mano, kad turi laisvę rinktis: remontuoti ar restauruoti. Iš tikrųjų paveldo objektas ir paskelbtas paveldo objektu dėl to, kad visuomenė turi interesą jį išsaugoti ateities kartoms.

Kultūros paveldo departamentas bei kitos valstybinės institucijos atstovauja visuomenei, kad užtikrintų objekto išsaugojimą ir jos turi išaiškinti savininkui ar valdytojui, ką jis gali, ko negali ir kodėl", - pabrėžia architektė O. Buklienė.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad savavališki darbai kultūros paveldo objektuose yra neleistini: kiekvienas sprendimas, pavyzdžiui, išgriauti pertvarą, iškirsti ar užmūryti angą, turi būti paremtas istorine medžiaga, architektūriniais ir polichrominiais tyrimais, o „ne užsakovo ar architekto valia".

„Net geriausia restauracija sunaikina dalį pastato istorinės ir meninės vertės. Jau nekalbu, kiek sunaikinama per remontą: blogai atliktas remontas paveldo objekte iš esmės gali sunaikinti visą jo vertę", - sako architektė ir priduria, kad paveldo objekto vertė susideda „iš planinės struktūros, iš to laikotarpio detalių, naudotų medžiagų, iš meistrų supratimo, sugebėjimų, to meto technologinių galimybių, jų įrankių" ir kt.

Architektės O. Buklienės teigimu, paveldo objektuose neturėtų būti keičiama niekas, kas dar atlieka savo funkcijas, nes vertinga informacija apie to meto statybą „išeina" su kiekviena pakeista detale.

„Nesvarbu, kad grindys yra kreivos ir su plyšiais - jeigu jomis galima vaikščioti, ant jų galima pastatyti kėdę, vadinasi, jų keisti nevalia. Arba durys - nesvarbu, kad jos kreivos, kad buvo prikalta vinių, kad kažkas sulūžę - jos turi būti restauruojamos.

Mes jau ir dabar negalime pasižiūrėti, kaip atrodė, sakykim, XVII ar XVIII a. durys, nes tikriausiai neturime nė vienų išlikusių Lietuvoje. To laikotarpio langų tikrai neturime. O tai buvo visiškai kita konstrukcija. Tad veikiai nutiks taip, kad Lietuvoje neturėsime nė vieno išlikusio XIX a. pabaigos lango", - perspėja O. Buklienė.

Šešuolėlių dvaro terasa yra naujas pastatas - ji nebuvo sumanyta pirmųjų savininkų. Šiandien dvarą prižiūrintis ir tvarkantis Raimondas Petrauskas paklaustas, ar jis stengėsi kultūros paveldo objektą išsaugoti tokį, koks jis yra, ar mano, kad elgtis su įsigytu pastatu jis gali kaip jam patogiau, atsako, kad jo pozicija yra maždaug „per vidurį".

„Sutinku, kad objektą reikia prižiūrėti, kiek įmanoma, išsaugoti autentiškus dalykus. Bet tai ne įstaiga - tai privati teritorija, privatus objektas. Ir seniau buvo privatus. Taigi esu per vidurį: neleisčiau lubų nuleisti ar naudoti plastiką, tačiau kita vertus, galima pagražinti - juk viskas keičiasi, nėra taip, kad būtų užšaldyta ir neturėtų būti užšaldyta. Šis objektas nėra kokia nors katedra ar pan., kurio gal ir negalima keisti", - svarsto Šešuolėlių dvaro savininkas R. Petrauskas.

„Negalima savo ambicijų ir norų tenkinti objekto sąskaita. Kartais aš pagalvoju, kad reikėtų sutvarkyti objektą išsaugant visas vertingąsias savybes, o tada jį parduoti kokiam nors savininkui ir leisti pagal reglamentą daryti tik atitinkamus dalykus: žmogus gali įsikurti, gali vystyti veiklą, kuri nekenktų tam objektui.

Tiesiog reikia griežtai pasakyti, kad turi išlikti šio objekto ir materialiosios savybės, ir dvasinė aura", - tvirtina architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė.

Atkuriant paveldo objektus reikia naudoti natūralias medžiagas

Šešuolėlių dvarą atgaivino R. Petrauskas. Musupaveldas.lt nuotr.

Šešuolėlių dvaro savininkas pabrėžia, kad kiekvienam kultūros paveldo objekto savininkui ar valdytojui svarbu išsaugoti kiek įmanoma daugiau autentiškų dalykų.

Jis sako, kad išlaikyti kultūros paveldo objektą yra kur kas sunkiau ir brangiau nei atnaujinti paprastą seną pastatą.

„Šitas dvaras (Šešuolėlių dvaras - lrt.lt) yra įžymus tuo, kad jame buvo rasta tapybinio art deko stiliaus dekoro. Tai retas radinys - bent savo profesinėje praktikoje su rastu tokio stiliaus dekoru susidūriau pirmą kartą", - sako architektė Idalija Bečienė.  

Specialistės pasakojimu, Šešuolėlių dvaro svetainės lipdybos dekoras buvo paskandintas septyniuose kalkinio dažymo sluoksniuose. Lipdinių forma, jos teigimu, beveik buvo prarasta.

„Restauratoriai valė sluoksnį po sluoksnio. Pagal polichrominių tyrimų duomenis buvo atstatytas pirminis spalvinis sprendimas su nedidelėmis spalvų interpretacijomis.

Galima atkreipti dėmesį į dvaro vidines langines, kurios yra išlikusios ne visuose dvaruose.

Valgomajame (Šešuolėlių dvaro - lrt.lt) virš išlikusių bordinės spalvos panelių yra nedidelis frizas. Jis naujas, tačiau esu įsitikinusi, kad ten buvo užmanymas užpildyti gana didelį tuščią tarpą nuo panelių iki lubų", - atkreipia dėmesį į detales architektė.

Ji išskiria dvaro koridoriuje rastą neogotikinio stiliaus trafaretinį dekorą. I. Bečienės teigimu, jo vieta ir piešinys yra originalūs, nors dekoras išliko ne visas ir reikėjo iš keliolikos vietų surinkti ir pasidaryti šabloną.

Specialistė sako, kad atkuriant paveldo objektus reikėtų naudoti natūralias medžiagas. Pastatuose nereikia glaistyti sienų, nes jos teigimu, „sienos turi šnekėti".

„O jos šneka tada, kai medžiagos nesipriešina. Jeigu buvo kalkinis tinkas, reikia jį ir toliau tęsti. Naudoti reikia natūralius dažus, tuomet paviršius būna minkštesnis, jis sensta kaip žmogus: atsiranda raukšlės. O cheminės sudėties dažai lupasi ir sensta nenatūraliai", - sako architektė I. Bečienė.

Senojo ir naujojo laikmečio dermė

Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis pabrėžia, kad paveldosaugos srityje be kompromisų apsieiti neįmanoma.

Užutrakio interjerų lipdiniai.

„Paveldas gali būti naudojamas - jis per amžius kito ir kis, tačiau paveldo objekte, turi būti parodyti, išryškinti ir nesunaikinti tie elementai, tos dalys, kurios yra vertingos. Taip pat aiškiai turi būti parodyti nauji dariniai.

Naujas darinys turi aiškiai skirtis nuo seno, kad visi matytų, jog tai yra naujai daryta: naujo darinio išraiška turi derintis prie kultūros paveldo objekto, jis negali užgožti senojo.

Čia ir reikalingas kompromisas. Tik kiekvieną kartą labai sudėtinga suderinti galimybių ribas: kiek leisti, kiek neleisti", - kalba A. Degutis.

Architektė O. Buklienė jam prieštarauja ir sako, kad dabarties laikmečio pėdsakai kultūros paveldo objektuose neturėtų būti toleruojami.        

„Pagalvokime: jeigu XIX a. ar XVIII a. dvarų šeimininkai pastatų nebūtų perstatę, jeigu jie būtų turėję paminklosaugos tradicijas, kokios buvo, pavyzdžiui, Švedijoje arba Anglijoje, šiandien galėtume džiaugtis renesansiniais ar barokiniais rūmais. Tačiau dabar iš esmės turime perstatytus pastatus, kuriuose randame XVII a. ar XVII a. rūmų fragmentų.

Jeigu šiandien elgsimės taip pat beatodairiškai ir bandysime rūmuose palikti savo laikmečio pėdsaką, ilgainiui neturėsime galimybės pasižiūrėti ir į XIX a. pastatą, kuriame būtų išlikusi visuma: ir interjerai, ir to laiko detalės, ir kad būtų išlikusi nepakeista planinė struktūra.

Mes nebeturėsime kuo didžiuotis. O tuo didžiuojasi kitos valstybės: jose yra išlikusių XVI a., XVIII a. pastatų su visais interjerais, o dažnai ir su kruopščiai restauruojamais baldais", - teigia architektė O. Buklienė.   

Renovuojama tik tuomet, kai pakanka medžiagos

Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius pabrėžia, kad statybos kultūrinio paveldo statiniuose, statybinė savivalė yra neleistina. Čia, jo teigimu, negalima ko nors sugalvoti, suplanuoti ir pastatyti, nes būtina renovuoti remiantis įvairia medžiaga, duomenimis.

O tyrimai, pašnekovo pasakojimu, kartais užtrunka, nes pačios faktinės medžiagos suradimas, jos analizė atima nemažai laiko.

„Paveldas yra statyba greta: nuolat reikia grįžti ir vis pasitikrinti, ar tikrai taip buvo. Dėl to kultūros paveldo objektuose tyrimai ir paieška užtrunka. Paprastam lankytojui gali atrodyti, kad nieko čia (Užutrakio dvare - lrt.lt) nedaroma, bet iš tikrųjų atliekami įvairūs tyrimai", - sako Gintaras Abaravičius.

Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius mena, kad nelengva buvo surasti medžiagos apie Užutrakio dvarą, jo interjerus ir aplinką. G. Abaravičius pasakoja ikonografinės medžiagos, senųjų nuotraukų, brėžinių ieškojęs ne norėdamas tiesiog pažinti Užutrakį, o bandydamas surinkti kiek įmanoma daugiau medžiagos ir pradėti renovacijos darbus.

„Nes šie darbai - ne statyba, o restauracija. [...] Šeimos archyvuose suradome interjero nuotraukas. Taip pat pradėjo kilti į paviršių parko nuotraukos. Jas išsaugojo anūkai. Dalį nuotraukų gavome iš Anglijos, o kitą dalį - iš Paryžiaus", - prisimena pašnekovas.

Pinigai kartais ne padeda, o kenkia

Savininkas, įsigijęs dvaro ansamblį, pradeda galvoti apie jo restauraciją. Tad nuo ko viskas prasideda ir nuo ko priklauso, kaip greitai pavyksta nykstantį kultūros paveldo objektą atstatyti?

Specialistai pabrėžia, kad skubėti tvarkyti įsigytų statinių negalima, nes reikia atlikti išsamius tyrimus, paruošti rekonstrukcijos projektus. Tvarkymo eigos spartą gali koreguoti radiniai.

„Detalieji planai, reglamentai nustato, ką galima daryti, kokių privalomų tyrimų reikia, kad būtų galima pradėti projektuoti. Taip pat turi būti sutvarkyti juridiniai dalykai. Vienas atvejis, kai įsigyja privatus asmuo, o kitas, pavyzdžiui, kai savininkė yra savivaldybė", - aiškina architektė Nijolė Kazakevičiūtė.

Ji atkreipia dėmesį į atstatymo projekto laukiantį Pakruojo dvarą, kuriame yra išlikę 34 pastatai ir statiniai. Šiuo metu ansamblio penki pastatai - rūmai, karčiamos pastatas, vėjo malūno pastatas, malūnininko namas ir vandens malūnas - tvarkomi savivaldybės iniciatyva iš Europos Sąjungos lėšų.

Architektės N. Kazakevičiūtės pasakojimu, vėjo malūnas, kurį ketinama atkurti, buvo užpiltas žemėmis, jo angos užmūrytos, tad į statinį nebuvo galima patekti ir sužinoti jo struktūros. O kai pastatas buvo išvalytas, išaiškėjo buvusių perdangų, sijų lizdai.

„Matome, kad yra nugriautas jo viršutinis aukštas, kepurė, išnešta visa įranga. Atkursime pagal išlikusias statinio nuotraukas. Taip pat čia bus ir įranga, tad galbūt ateityje malūnas mals", - sako specialistė.

Vykdant dvaro archeologinius tyrimus buvo atkasti senojo pastato pamatai. Archeologai pageidauja, kad jie būtų išsaugoti.

„Tokie dalykai nors ir labai malonūs, bet jie stabdo darbus. Pastatai tvarkomi iš Europos Sąjungos gautų lėšų, o tai reiškia, kad statybininkams duodami labai trumpi terminai atlikti darbus", - pabrėžia architektė N. Kazakevičiūtė.     

„Dabar yra pagrindinė panacėja - pinigai. Jeigu ateina pinigai, objektą reikia labai greitai sutvarkyti. Ir tas greitis tvarkomam kultūros paveldo objektui yra labai blogai: čia skubėti negalima, nes reikia atlikti tyrimus, reikia suprojektuoti ir pan. Pinigai dažnai ne tiek padeda, kiek pakenkia", - teigia architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė.

Svarbu saugoti visumą

Lietuvoje įstatymai reglamentuoja, kad būtų saugomos tik vertingosios kultūros paveldo objektų savybės, ne jų visuma. Pavyzdys čia galėtų būti Žemaitkiemio dvaras (Kauno raj.): paveldosaugininkai nurodė, ką jame būtina išsaugoti, tačiau šiandien pastatas atrodo lyg naujas šiuolaikinis namas su stikline mansarda.

„Dvarai yra kultūros paveldo objektai. Kiekvienas objektas turi savo šeimininką. Noriu teigti, kad apie 80 proc. viso objekto išlikimo, viso paveldo vaizdo priklauso priklausomai nuo to, kas jį tvarko. Viskas priklauso nuo šeimininko, nuo to, kas turi fantazijos, žinių, istorinių duomenų.

Vienas savininkas pastogėj daro balkoną (o tai iš tikrųjų atrodo labai keistai, nes dvare niekada nebuvo tokių dalykų), kitas daro stiklinę mansardą ar granitinius laiptus", - vardija pavyzdžius G. Drėmaitė.  

Rokiškio krašto muziejuje. D. Mukienės nuotr. Muziejai.lt

Architektė O. Buklienė sutinka, kad įstatymuose reglamentuojama išsaugoti vertingąsias objekto savybes, kurios dažniausiai yra neapibrėžtos, tačiau nenurodoma, kad derėtų išsaugoti visumą.

„Nesaugoma pastato visuma, susiklosčiusi per visą istoriją: su visais sluoksniais, detalėmis, atmosfera, šaligatviais", - sako O. Buklienė.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė G. Drėmaitė pastebi, kad dvarai, kuriuose yra įsikūrusios valstybinės įstaigos (pavyzdžiui, Rokiškio krašto muziejus), šiandien yra prižiūrimi. Ji išskiria ir Lapšių dvarą (Širvintų raj.) ir sako, kad ji šį pastatą galėtų pavadinti geru atkurto paveldo objekto pavyzdžiu.

Atstatyta Lapšių dvaro sodyba. Musupaveldas.lt nuotr.

„Kaip etalonas atkurto dvaro, iš kurio nieko nebuvo nelikę, man yra Lapšių dvaras. Ten kiekvienais metais atsiranda vertingosios savybės, nes kiekviena atkurta detalė yra pagrįsta to laikotarpio istorine medžiaga. Tai yra labai svarbu.

Ir dvaras atkuriamas labai sąžiningai. Sąžiningumas ir istorinė tiesa turi didelę reikšmę", - pabrėžia G. Drėmaitė.    

„Kai mes pasieksime, kad Lietuvoje bus garbė išsaugoti autentišką dalyką - o taip yra užsienio šalyse, - nebebus poreikio kažką drausti ar kažko neleisti. Jau matau tokias tendencijas Lietuvoje: žmonės, kurie pavažinėję po pasaulį, vis dėlto supranta, ką jie įsigyja", - pastebi Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas A. Degutis.

D. Puodžiukienė pabrėžia, kad itin svarbu būtų pakeisti požiūrį ir suprasti, kad tai, „kas yra sena, yra vertinga".

„Reikia keisti požiūrį: kas sena, yra vertinga. Kur kas vertingiau už tai, ką galima sudėti nauja, nors tai ir yra labai brangu. Visi mes labai stengiamės prie savęs pritaikyti pastatą, bet mes nebandome patys prisitaikyti prie jo. Ir tai nėra taip sunku", - įsitikinusi architektūros istorikė.

Pagal laidų ciklą „Lietuvos dvarai" parengė Monika Kutkaitytė

Juozas Javaitis, Virginija Vareikytė, Mikas Žukauskas
LTV2