Miestietė dienoraštis > Pilieti, renovuokis!

Pilieti, renovuokis!

Naujoji Vyriausybė su entuziazmu ėmėsi įsisenėjusios daugiabučių renovacijos problemos.

Š.m. pradžioje buvo sudaryta Finansų ministerijos sekretoriaus A.Vitkausko vadovaujama darbo grupė, ir ši parengė daugiabučių namų modernizavimo finansavimo modelį. Balandžio viduryje Vyriausybė pritarė darbo grupės pasiūlymams. Taigi daugybei daugiabučiuose šylančių, šąlančių ir vis daugiau mokančių už buto šildymą piliečių dabar belieka pasitikėti Vyriausybės ir darbo grupės įžvalgomis ir griebtis šio gelbėjimosi rato. Tik ar išplauksime?

Finansavimo modelio esmė

Įdėmiau pažvelgus į finansavimo modelį paaiškėja, kad taip pavadintas pinigų srautų įvertinimas darbo grupės priimtai tipinei situacijai - vidutiniame 55 butų name atliekant parinktą renovavimo darbų kompleksą esant gana aptakioms prielaidoms dėl darbų kainų ir laukiamo šilumos sutaupymo.

Parinkus 20 metų paskolą su 3 proc. fiksuotomis palūkanomis ir suteikiant 15 proc. darbų vertės dydžio valstybės finansinę paramą daroma išvada, kad gyventojai galės paskolą grąžinti iš šilumos sutaupymo atlikus namo renovavimą. Ilgas paskolos laikotarpis - net 20 metų - priimtas siekiant nepadidinti mokėjimų, kuriuos gyventojai šiandien moka už šildymą. Todėl namo renovavimas neturėtų padidinti finansinės naštos gyventojams.

O dramblio nepastebėjo

Klausimai prasideda nuo modelyje pasirinkto modernizavimo priemonių paketo.

Kodėl neįtraukta efektyviausia investicija - individualaus reguliavimo ir apskaitos priemonių įdiegimas? Ar modelio kūrėjams nežinoma, kad neturėdamas galimybių individualiai reguliuoti šilumos sunaudojimą ir apmokėti tik už savo sunaudojimą gyventojas yra bejėgis paveikti jam išrašomų sąskaitų dydį? Jei jo bute per karšta, jam belieka prasidaryti langus ir laiku apmokėti dideles sąskaitas. Jei per šalta, jam belieka tik didelių sąskaitų apmokėjimas. Kaip pasigerinti gyvenimą, teoriškai gyventojams turėtų patarti namo administratorius, deja, tik teoriškai.

Todėl nereikia abejoti, kad tokie gyventojai nemažai prisideda prie pačių keisčiausių Seimo rinkimų rezultatų, dėl kurių politologai vėliau laužo galvas.

Jei jūs norite sutaupyti šilumos mažomis išlaidomis, įsirenkite ant radiatorių termostatus ir individualios apskaitos priemones. Geriausiai tiktų buto šilumos skaitiklis, tačiau tam reikalingas atskiras įvadas į butą ir paskirstymas bute iš kolektorių. Kai kuriuose namuose prie tokios sistemos galima pereiti nedidelėmis išlaidomis. Tradicinėse paskirstymo sistemose su stovais ant radiatorių įrenkite šilumos daliklius. Kartu įsiteisinkite gerą šilumos išdalijimo butų savininkams metodą, kad jums nereikėtų mokėti už kaimynus. Tą padarius mažiausiai 15 proc. sutaupyta šiluma garantuota. Modelyje priimtam tipiniam namui tokia priemonė kainuotų apie 80 tūkst. Lt, arba mažiau nei dešimtadalis viso skaičiuojamų priemonių komplekso išlaidų. Ji atsipirktų per 3-4 metus.

Individualų reguliavimą kiek sudėtingiau įrengti vienvamzdėse paskirstymo sistemose, tokių yra dauguma. Šio tipo sistemoms optimizuoti tikslinga mūsų daugiabučiuose atlikti detalesnius tyrimus. Tačiau Ūkio ministerija atsisako juos paremti struktūrinių fondų lėšomis.

Gyventojai - už kadro

Iš Vyriausybei pateikto modelio aprašymo atrodo, kad gyventojai savo namo renovacijos procese nedalyvauja. Kažkas "iš aukščiau" nutaria renovuoti jų namą, paskui už lango pasirodo pastoliai su gerai nusiteikusiais statybininkais, namas pagražėja, ir gyventojui belieka 20 metų mokėti paskolą bei perpus mažesnes sąskaitas už šildymą. Ar yra nepatenkintųjų?

Nepatenkintųjų bus, ir esant aprašytam scenarijui ginčai ir teismai užprogramuoti. Manau, kad toks modelis gyvuotų iki pirmojo teismo. Vėl matyti valdžios siekis reformuoti "iš viršaus", net nesitariant su tais, kuriems reforma ir skirta. Į darbo grupę nebuvo įtrauktas nė vienas vartotojų atstovas. Nė vienas energetikos specialistas, nors šilumos taupymo klausimas buvo svarbiausias. Modelį parengė viską žinantys valdininkai, kuriems tartis nereikia.

Visa koncepcija paremta vienintelio įsivaizduojamo namo išnagrinėjimu. Iš tikrųjų namai yra labai skirtingi - nuo gana geros kokybės namų iki tikrų "šilumos švaistūnų". Lyginamasis šilumos sunaudojimas juose gali skirtis 4-5 kartus. Mažiau šilumos sunaudojančiuose namuose išlaidos neatsipirks, ir gyventojų mokėjimai atlikus renovaciją išaugs. Šilumos sutaupymui įgijus masinį mastą, neišvengiamai didėtų ir šilumos kaina. Pavyzdžiui, dvigubai sumažėjus šilumos sunaudojimui šilumos kaina padidėtų apie 30 proc. Negalima vadovautis vien šilumos sutaupymo efektu, nes jis dažniausiai bus nepakankamas išlaidoms kompensuoti. Renovacija duoda daug pranašumų - estetinį, ekonominį, komforto, pailgina namo amžių, pakelia jo vertę.

Visko skaičiais išreikšti neįmanoma, todėl išlaidų atsipirkimo skaičiavimai, perteikiantys vien namo ekonomikos pagerėjimą, nėra visiški ir jie tik orientaciniai.

Tai reiškia, kad išlaidos gali ir neatsipirkti. Ir tik namo gyventojai turi nuspręsti dėl namo renovavimo. Jei valstybė gali padėti - puiku. Tik ar daug ji gali?

Ko valstybė nepadarė

Užuot kūrusi modelius, valstybė galėjo sukurti prielaidas daugiabučiams renovuoti "iš apačios", t.y. daugiausia pačių gyventojų iniciatyva ir lėšomis.

Didžiausios nuodėmės dvi - nepasirūpinta, kad administruojamuose daugiabučiuose atsirastų bent koks namo atstovavimas prieš kitas šalis, - paprastai tariant, šeimininkas ir nenustatytas privalomas lėšų kaupimas renovacijai. Kas šiandien gina administruojamo daugiabučio gyventojų interesus? Pelno siekianti administruojanti įmonė?

Savivaldybės administracija ar nuo gyvenimo atitrūkę valdininkai? Negina niekas. Ar nebuvo galima išspręsti šios bėdos pasiūlant daugiau namo savivaldos formų, įteisinant namo įgaliotinį ar atstovą, suteikiant jam teises ir priskiriant pareigas? Jeigu namo sąskaitoje šiandien būtų sukaupta 100 tūkst. Lt, ar tai nebūtų esminis renovacijos palengvinimas? Užtektų ne tik pradiniam įnašui, bet ir nedideliam namo pagerinimui. Gyventojai ne tik būtų pripratę prie atidėjimo dėl namo gerovės, bet ir būtų matomas namo finansinis pajėgumas. Sprendimas renovacijai būtų nepalyginti lengvesnis, palyginti su namu, kuris ne tik tūkstančių, bet ir sąskaitos neturi. O tokių dauguma. Modelyje naudojamas pavyzdinis namas būtų sukaupęs 100 tūkst. Lt per 10 metų, gyventojams mokant į namo modernizavimo fondą po 25 ct/kv.m per mėnesį, arba 15 Lt 60 kv.m butui. Tai nedaug.

Bet Aplinkos ministerija nenustatė gyventojų prievolės kaupti lėšas būsimai renovacijai. Dabar gyventojai sako: "Renovacijai neturime pinigų, galvojame tik kaip išgyventi". Jiems nėra ką atsakyti.

Rimantas ZABARAUSKAS,
Nepriklausomas energetikos ekspertas