Mačiau viziją – mes turim resursų išspręsti finansinį nukraujavimą
Miestelio naujakuriai, gyvendami pusiau pastatytame kvartale, kokius 20 metų važinėjo vienu ir tuo pačiu pusiau asfaltuotu keliu į miestą, į darbus, į mokyklas, į darželius. Jau taip tas miestas susiplanavo, kad tėra vienintelis kelias į miestą. Yra ir kitas kelias, tačiau jis veda iš miesto. Kvartalo žmonės nesinaudoja šiuo keliu, kad patektų į miestą – tiesiog taip važiuoti užtruktų tris kartus ilgiau, nes kelias veda aplink miestą.
Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, iškrito labai gausus kiekis sniego, nelyginant lavina nuo Ararato kalno. Vienetai prognozavo, kad taip atsitiks, tačiau žmonės nepasiruošė tam nei morališkai nei fiziškai nei techniškai. Taigi, tas beveik vienintelis, pagrindinis kelias į miestą užblokuotas kokių trijų metrų sniego pusnimis. Niekas nei praeina, nei pravažiuoja.
Du kaimynai pradeda diskutuoti, kaip pasinaudoti kitu keliu, kuris kaip ir liko neužpustytas, tačiau ten Europos Sąjungos (ES) lėšomis vykdomas viso kvartalo infrastruktūros projektas – kelias perkastas ir didžiulis kanalas paruoštas vandentiekio ir buitinių nuotekų vamzdžiams kloti ( nes kvartalas, kaip sakiau tik pusiau baigtas), pravažiuoti per jį šansų beveik nėra.
Taigi žmonės sėdi ten kur buvę: vieni namie, kiti už namų, kitoje tos sniego lavinos pusėje.
Tie kurie namie – nieko absoliučiai negali padaryti, tie, kurie miesto pusėje turi galimybę organizuotai padėti savo kaimynams ir tuo pačiu patekti atgal į savo namus, kai bus likviduoti katastrofos padariniai.
Kaimynai kaip vieną iš būdų svarsto: laikinai ignoruojam ES reikalavimų išpildymą pabaigti projektą laiku ir užverčiam žemėmis poros metrų atkarpą ir galėsime laikinai naudotis alternatyviuoju keliu, kol kaimynai, esantys mieste sutvarkys pagrindinį kelią.
Kadangi pinigų niekam nėra fiziškai įmanoma nusiimti nuo banko sąskaitų ir nėra kaip pasamdyti rangovų, kaimynai pasiryžę sutelkti visus ir savo jėgomis užsipilti kanalo atkarpą žvyru ir akmenimis bei turėti laikiną kelią.
Jie visi supranta, kad tai yra laikina.
Įprastą kelią tvarkys kaimynai, likusieji bendruomenės nariai, jie tą gali daryti: turi priemones ir yra patogioje vietoje.
Taigi – tokia yra bendruomenės galia, tokia yra ir bendroji sąmonė. Kiekvienas mes esame surišti viena virve ir tik nuo mūsų norų priklausys kaip mes įveiksime iškilusias problemas.
Jeigu susitelksime – bus lengviau.
Dabar, kreipiuosi į visus, kurie yra miesto pusėje ir į tuos, kurie net nėra matę to miestelio gatvių.
Jūs, aukštai esantys mūsų bendruomenių lyderiai, mūsų atspindys, jums tereikia pripažinti, kad kaip pasakysit taip ir žmonės elgsis, kaip sutelksite kaimynus, priklausys katastrofos padarinių likvidavimo greitis ir efektyvumas.
Gal iš tikrųjų galime ignoruoti ES kai kuriuos įsipareigojimus, tiesiog atidėti jų projektus, kurie mūsų žmonėms pakenktų ar bent jau trukdo ypatingų situacijų, kaip ši metu.
Kreipiuosi į mąstančiuosius lyderius, kurie šiandiena nudelbę akis į žemę laukia, kol tas košmaras pasibaigs – mielieji, jei ne jūs, verslas, amatai, smulkioji prekyba, menai, kultūra, jaunimo ugdymas ir sveikatinimas, mūsų bendruomenė iširs. Sutelkite kiekvienas savo kolektyvus, įžiebkite jiems tikėjimą ir viltį, suteikite sielos ramumą, raskite jėgų bent laikinai pasikloti alternatyvųjį kelią ir veskite juos vėl į tą gyvenimą, prie kurio jie pripratę buvo.
Be abejo, iš esmės, turime susimąstyti, ar tas vienintelis pusiau asfaltuotas kelias yra tinkamas mūsų ateities gyvenimui, gal ieškokime būdų, kaip pasistatyti naują, alternatyvųjį ir kitokiais principais paremtą kelią. Kelią, kuris nebūtų vienintelis patekimas į vienintelį miestą.
Košmaras ankščiau ar vėliau baigsis, tačiau jo padariniai priklauso nuo mūsų pačių, nuo Jūsų, lyderiai. Visi lyderiai.
Mes turim patys save, tik susitelkti vienam vieninteliam tikslui belieka. Lyderiai, atėjo jūsų metas veikti.
P.s. miestelis egzistuoja tikrovėje, istorija – matyta vizija.
Dalius Virsilas
Ekovalstybe.lt
Komentarai
Pritariu autoriui, jėga - krūvoje, kai su padariniais kovojame pavieniui, mažos ir pajėgos ir resursai, ir galimybės: prisimenu, kaip su grupiokais kartu baiginejom diplominius - kas geriau moka braizyti, kam geriau sekasi skaiciuoti, kas stipresnis anglų kalboje, padedi vienas kitam ir bendrom jegom padarai per nakti ta, ka vienas darytum savaite... O gal is vis nepadarytum. Pavieniui mes nebutume ir nepriklausomybes atgave! Svarbu tik neziureti vienas i kita kaip i priesa, trukdanti kazka gauti, susivienyti, issiaiksinti prioritetus ir vieningai, kryptingai ju siekti. dabar gi neretai kiekvienas kaip toj pasakecioj vezejas tempia i savo puse, ir visa salis stovim vietoj, bejėgiškai stebiom, kas vyksta. Piktinames virtuvej su alaus buteliu... Nukreipkim geriau ta energija tinkama linkme
faktas, kad susdeje i kruva savo galimybes, galim nuveikti daug daugiau, pradedant nuo minigyvenvietes (pas mus kaimyno deka atsirado gatviu apsvietimas, is miesto malones lauktume iki siol - draugai kazkelintus metus gyvena patamsy), baigiant salimi. Jei valstybes valdyti susirinktu ne savu tikslu vedini (o jie juk irgi ta principa ivalde bet tik savo tikslams siekti naudoja), o turetu bendrus tikslus, panaudotu tam savo protus, talentus, galimybes, nebutu pas mus taip liudna.
Labai grazus bendrijos aprasymas. Man tuo ir patinka tokios mazos gyvenvietes, kad nėra kaiop mieste, kur gyveni n metu vienoj vietoj, bet nepazisti artimiausiu kaimynu, ka jau kalbeti apie kiemo. net nezinai, kam kokie auto priklauso. Kai augau, klasiokai mane laike pusiau kaimiete, nes gyvenau uz miesto, bet tevai tebegyvena kitaip: ju su kaimynais sventes svenciamos, kaledu ar nauju sventimo tokio smagaus reiktu paieskoti, darbais visi pasidalina, jei reikia, padeda vieni kitiems. Visi i aplinka ziuri kaip savo
gal ne i tema, bet a[ie krize :)
Kiek tereikia, kad iveikti krize :)
Į miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį jis savininkui kaip užstatą padavė 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.
Mėsininkas - irgi padorus žmogus - net nenusišluostąs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasikolinęs už gyvulius.
Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę - ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.
Pralinksmėnęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kai staiga pastebi gatve pėdinančią miestelio paleistuvę, kuri jam neseniai davė "skolon". Tad atsidusąs vyras išeina laukan ir pašaukęs merginą grąžina jai skolą.
Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų - už kambarius veišbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.
Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas "mobiliako" skambutis - dėl krizės sujukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.
Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu!
Kuo daugiau galvų sprendžia problemą, tuo daugiau idėjų galima sulaukti. Jei aprašytoje situacijoje atsidurtų vienas žmogus, jam nebūtų iš kur tikėtis pagalbos. Dabar gi jis gali tikėtis, kad kažką nuveiks kaimynai, likę už barikados. Deja, mes irgi dabar esame už barikados, bet nėra iš kur tikėtis pagalbos, nes tie, kitoje pusėje, nelaiko mūsų nei kaimynais, nei draugais. mes tik mokesčių mokėtojai, slėpėjai, vartotojai, paslaugų ir prekių pirkėjai. Jei valdžioje sėdintys prisimintų, kad mes tokie pat lietuviai, jei mūsų lūkesčiai jiems pradėtų atrodyti teisėti ir svarbūs, "sutvarkytume" mes tą krizę. Nenusivylusi tauta, vedina TEISINGŲ tikslų ir teigiamų lūkesčių, gali ne laukti, kada ateis tie mistiniai geresni laikai, o patys juos ir susikurti. Tokia mano nuomonė.
Na va ko pas mus ir nėra, tai lyderiu, turinciu pakankamai charizmos ir toliaregiskumo, kad matytu ne vien savo kiema, sugebetu suvienyti
tai aisku, kad kas nors atsizvelgia tik susivienijus, kam idomu, jei kokiam gyventojui trukdo perkastas kelias, - pakentes, jei be elektros visa gyvenviete, jau pajudins uzpkali. Tas pats ir su visokiais rukstanciais kaminais pasonej, ar kas nors dometusi, kad lazdynams bus blogai pastacius salia gariunu atlieku deginimo gamykla, jei nebutu bendruomenes. Taigi, reikia tos bendruomenes masteli didinti iki visos LT
Zmones, atsibuskit, cia tik MUSU norai, o ne TTU, kitoje barikadu puseje.. nebent mes rasim savus, tikrus lyderius, bet iki kitu rinkimu dar oj kaip toli//
jauciu, niekad taip nebus, nes pas mus zmones valdzia supranta kaip priemone pataisytisavo ir artimusju, draugu ir giminiu finansine padeti. Kol tuo rupiniesi, nera kada bendruomenes bedom laiko skirti:-)
Gal sakau reikia paprasciausiai gerai dirbti savo darba, valdzia tegu tik netrukdo, nauju mokesciu neprigalvoja, ir issikapstysim. O tai matau dabar nemazai tokiu, kurie ne nebando kapanotis, rankas is karto nuleidzia pasiaiskine, kad "krize" (fui, koks bjaurus zodis)...
Žmogau, kiek kartu girdejai geru patarimu ir jais nepasinaudojai? taip ir cia, manai, politikai ne karto is ko nors nieko panasaus negirdejo? bet pasinaudoti vis "kazkas" (kiekvieno motyvai kiti - kam tinginyste, kam ambicijos, kam materialus dalykai) vis trukdo...