Medienos paviršiaus apsauga

Medienos paviršiaus apsauga

Mediena dabar madinga.  Ir tai suprantama, - iš ko statyti pastatą, dabar pasirenka ne valstybė, o pats vartotojas.  O vartotojas vis dažniau pageidauja gražios medžiagos, pasižyminčios tvirtumu, mažu šilumos ir garso pralaidumu, atsparumu šalčiui, t.y.,  "gyvos" medienos.

20 - 70% drėgnumo medieną 2 - 37oC temperatūroje lengvai puola ją ardantys grybai ir vabzdžiai. Todėl ją būtina apsaugoti iš viršaus, o dar geriau - įmirkyti cheminėmis medžiagomis - antiseptikais, kurie apsaugotų ją nuo sužalojimo.

Pirmiausia reikia patikimai apsaugoti medieną nuo ugnies, nes ji ne tik sunaikinama gaisro metu, bet ir aktyviai palaiko degimą. Dar vienas svarbus medienos trūkumas - jos higroskopiškumas (gebėjimas sugerti iš aplinkos drėgmę). Medienoje Drėgmės yra nuolat, dėl to ji tampa palankia dirva veistis įvairiausiems organizmams: grybeliams, pelėsiams, bakterijoms, vabzdžių lervoms ir patiems vabzdžiams.  Medienos apsaugoa nuo biologinio pobūdžio pažeidimų yra aktuali problema.

Šiek tiek mažesniais mastais medienai kenkia ir kiti veiksniai - saulė, vanduo, mechaniniai poveikiai.  Tačiau medienos trūkumus galima ir reikia šalinti.

Dažniausiai medienos produktai apsaugomi lakais ir dažais.  Tačiau net naujausi lakai ir dažai negali visiškai užtikrinti medienos apsaugos nuo ugnies, grybelio, pelėsių, vabzdžių.  Reikalingas papildomas medienos apdirbimas specialiomis apsauginėmis priemonėmis.

Įvairių rūšių mediena skirtingai atspari puvimui ir skirtingai sugeria apsaugos priemones.  Taip yra dėl skirtingo medienos tankio ir dervų kiekio joje (spygliuočiuose).  Maumedižio, eglės, kėnio, uosio, ąžuolo ir buko branduolys mažai linkęs į puvimą.  Drebulės, alksnio, beržo branduolys labiau pažeidžiamas.  Paprastai jie blogiau pasiduoda impregnavimui.  O štai pušies mediena - atspari medžiaga, gerai pasiduodanti  impregnavimui.

Medienos atsparumo puvimui įvertimas

Kai kurios cheminės medžiagos turi ir antipirenų ir antiseptikų savybių. Jos gali apsaugoti medieną nuo puvimo ir degimo. Pavyzdžiui, boras, boro rūgštis, ZnCl2 yra antiseptikai su antipirenų savybėmis. Tačiau visos medžiagos, naudojamos medienos apsaugai nuo užsidegimo, tirpsta vandenyje, todėl eksploatacijos metu palaipsniui bus išplaunamos iš medienos, besiliečiančios su drėgna dirva arba veikiamos atmosferinių veiksnių. Žinoma daug bandymų, kada buvo ieškoma įmirkymui tokių medžiagų, kurios medienoje ją įmirkant ir po to džiovinant sudarytų netirpius junginius. Medienos apdorojimą antipirenais būtų galima žymiai labiau išplėsti, jei būtų galima surasti ekonomiškas, neišplaunamas ir efektyvias medžiagas. Medienos, eksploatuojamos atmosferinėmis sąlygomis ir įmirkytos antipirenais, apsaugojimui nuo išplovimo dažniausiai naudojamas padengimas dažais. Atsparumas išplovimui neturi reikšmės, jei įmirkyta mediena neturi kontakto su vandeniu.

Medienos apsaugos priemonės

Pagal paskirtį įmirkymo medžiagos skiriamos į antiseptikus, kurie sumažina medienos polinkį pūti, antipirenus, kurie padidina medienos atsparumą ugniai, kompleksinius preparatus, kurie turi ir antiseptikų, ir antipirenų savybių: specialios paskirties medžiagas, kurios pagerina kitas fizikines, eksploatacines medienos savybes (ją nuspalvina, sumažina jos kietumą, padidina elektrinę varžą, atsparumą dilimui ir kt.).

Visos įmirkymo medžiagos turi atitikti šias sąlygas: turi būti nebrangios, nenuodingos žmonėms ir gyvuliams, turi lengvai turi prasiskverbti į medieną ir sunkiai išsiplauti, neardyti medienos ir metalų, nesumažinti medienos stiprumo, nebloginti jos technologinių savybių (ji turi nesunkiai klijuotis, būti apdailinama). Be to, kiekviena įmirkymo medžiaga turi atitikti jos tiesioginės paskirties reikalavimus. Žinoma, visus reikalavimus atitinkančių medžiagų nėra, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti geriausiai tas sąlygas atitinkančią įmirkymo medžiagą.

Pagal tirpstamumą įmirkymo medžiagos skiriamos į:

1. tirpias vandenyje,
2. tirpias organiniuose tirpikliuose,
3. antiseptinius aliejus.

Pagal išplaunamumą įmirkymo medžiagos skiriamos į:

1. lengvai išplaunamas,
2. sunkiai  išplaunamas,
3. neišplaunamas.

Pagal komponentų kiekį įmirkymo medžiagos skiriamos į:

1. vienakomponentes,
2. daugiakomponentes, arba preparatus.

Apsaugos nuo ugnies priemonės gali būti skystos - lakai ir impregnantai ir kietos - tepalai, glaistymas, bėralai. Skystos apsaugos priemonės naudojamos fasadų apsaugai.  Jos skirstomos į giliai įsigeriančias ir paviršines.
Pagal veikimo principą jos skirstomos į aktyvias (keičiančias degimo proceso kryptį) ir pasyvias (suformuoja izoliacijos sluoksnį, neleidžiantį šilumai pasiekti  medienos).

Aktyvūs atsparūs ugniai impregnatai (antipirenai):

• Trukdo deguoniui pasiekti šildomą paviršių;
• Apriboja degiųjų medžiagų išsiskyrimą iš medienos;
• Sumažina degimo temperatūrą, taip sumažinant degiųjų medžiagų ir dervų išsiskyrimą, kartu formuoja medžio anglies sluoksnio;
• Išskiria nedegias dujas (vandens garus, NH 3, SO 2, HCl).

Pasyvių antipirenų poveikis:

• Tam tikrą laiką išlaiko stiprumo ir fizikines- šilumines savybes esant aukštoms temperatūroms;
• Formuoja porėtas struktūras su geromis izoliacinėmis savybėmis.

Priklausomai nuo įsigėrimo gylio priemonės skiriamos:

• Į įsigeriančias į medieną;
• Formuojančias apsauginę paviršiaus plėvelę.

Pirmosios paprastai yra vandeniniai druskos tirpalai. veikiant ugniai, jie lydosi arba suyra, padengdami medienos apsauginėmis plėvelėmis arba dujų apvalkalu, trukdančiu ugnies prieigai.  Šiuo atveju nesusiformuoja atvira liepsna, o ugnies plitimas kurį laiką sustabdomas.  Tai aktyvūs antipirenai.

Plėvelę sudarančios medžiagos paprastai vadinamos pasyviais antipirenais.  Tarp jų galima išskirti dvi grupes - išsipučiančias ir neišsipučiančias.

Išsipučiančios priemonės laikomos efektyviausiu medienos paviršiaus apsaugos nuo gaisro būdu.

Antipirenai medienai nesuiteikia nedegios medžiagos savybių, tačiau sumažina jos degumą, paverčia medieną iš lengvai užsidegančios medžiagos sunkiai užsidegančia, o tai gerokai išplečia jos pritaikymo statyboje sritį. Jų naudojimas leidžia prailginti užsidegimo laiką, padidinti apsauginio anglies sluoksnio storį.

Kaip antipirenus (antipirinus), t.y. medžiagas, sumažinančias medienos degumą, rekomenduojama naudoti mišinius, sudėtyje turinčius boro, silicio arba fosforo rūgščių ir jų druskų, pvz., amonio digidrofosfatą.

Iš kietųjų antipirenų dažniausiai naudojami perlitas arba išpūstas vermikulitas. Perlito lydymosi temperatūra yra 1200-1300°C, jis nedegus, o kai įkaista, neišskiria kenksmingų komponentų.  Perlitas padidina medienos atsparumą ugniai kelis kartus. Be to, perlitas yra atsparus biologinio pobūdžio pažeidimams, nepūva, jo neveikia grybelis, pelėsiai, graužikai.

Siekiant apsaugoti medieną, naudojamos skirtingos pagal veikimo principą medžiagos: dažai, lakai, impregnantai.  Jie naudojami tiek atskirai, tiek kartu (pvz., impregnantas - gruntas - dažai).

Medienos apsaugos nuo biologinės korozijos priemonės

Priklausomai nuo tirpiklio rūšies medienos apsaugos priemones galima suskirstyti į:

• Alyvines priemones;
• Sudėtyje turinčios natūralių ir sintetinių alyvų su toksinėmis mikroorganizmų, ardančių medieną, atžvilgiu savybėmis;
• Priemonės organinių tirpiklių, kuriuose ištirpusios toksinės medžiagos, pagrindu;
• Druskos - birių miltelių mišiniai, tirpstantys vandenyje;
• Vandenyje tirpstantys skysti koncentratai ir dispersiniai polimerai.

Be išvardintų priemonių, yra didelis asortimentas emulsijų, impregnantų pastos ir kitų pavidalų medžiagų grybelių naikinimui. Kartais sudėtinga optimaliai pasirinkti dėl didžiulės įvairovės ir informacijos apie jų veikimą trūkumo.

Alyvos pagrindu paruoštos dažybės ilgam apsaugo medienos paviršių nuo puvinio, vandnes įsigėrimo. Apsaugo medieną nuo senėjimo nuo ultravioletinių spindulių.

Renkantis biologinės apsaugos priemones, patartina atsižvelgti į:

• Grėsmės medienai priemonės naudojimo vietoje lygį;
• Medienos įgėrimo savybes (kaip ji pasiduoda dengimo įsigėrimui);
• Priemonės panaudojimo sritį ir jos paskirtį (netepti priemone nuo kirvarpų, jei medieną užpuolė grybelis);
• Impregnavimo metodą, priklausomai nuo biologinio pavojaus lygio;
• Objekto tipą (gyvenamasis, sandėliavimo).

Naudojant biologines apsaugos priemones, mediena intoksikuojama, dėl ko tai gali būti kenksminga žmonėms ir aplinkai. Teisingai atliktas impregnavimas tokią grėsmę sumažina iki minimumo.

Medienos apsaugos priemonių analizė

Antiseptikai - nuodingos medžiagos, kuriomis įmirkyta mediena tampa atspari grybų, vabzdžių veikimui. Medieną antiseptikavus, ji tampa nuodinga, taip atbaidydama ją puolančius organizmus. Antiseptikais gali būti cheminiai junginiai arba tų junginių mišiniai.

Antiseptikai gali būti tirpūs vandenyje, organiniuose tirpikliuose, aliejiniai skysčiai ir pastos. Dažniausiai naudojama ir gausiausia yra vandenyje tirpių antipirenų grupė. Šie antiseptikai skiriami į tris pogrupius: turinčius fluoro, chromo ir fenolio.

Antiseptiko veikimas pagrįstas dviem būdais:

1. ardančių medieną organizmų išskiriamų medžiagų nukenksminimas, pavyzdžiui,  grybai, paveikti  antiseptiko, nebegali išskirti medžiagų, tirpinančių ligniną ir celiuliozę bei maitintis gautais produktais,
2. antiseptikuota mediena pati gali tapti atspari grybų išskiriamoms naikinančioms medžiagoms.

Abiem atvejais grybai ir vabzdžiai žūsta, nes nutrūksta jų gyvybinė veikla.

Vienakomponenčiai antiseptikai, turintys fluoro - natrio fluoridas NaF, amonio heksafluoro silikatas (NH4)2SiF6 - yra labai toksiški, jų tirpalai lengvai prasiskverbia į medieną, nesumažina jos stiprumo, nenudažo, bet lengvai iš jos išplaunami ir sukelia juodųjų metalų koroziją. Šios antiseptinės druskos trumpai žymimos šitaip: natrio fluoridas - FN, amonio heksafluoro silikatas - KFA ir natrio heksafluoro silikatas - KFN. Tai pilkšvos arba gelsvai baltos spalvos milteliai, iš kurių daromi vandeniniai tirpalai ir pastos. Tirpiausia vandenyje yra KFA (ištirpsta 19%, kai t = 20oC), o mažiausiai tirpi - KFN (0,65%, kai t = 20oC). Plačiausiai naudojama pasta FH-P, sudaryta iš 44% NaF, 13% kaolino, 17% akmens anglies lako B-19 ir 26% vandens.

Antiseptikai su chromu - tai daugiakomponentės  neišplaunamos arba sunkiai išplaunamos medžiagos (preparatai). Patekę į medieną tirpalo komponentai chemiškai reaguoja tarpusavyje, ir su mediena sudaro vandenyje netirpias toksiškas medžiagas: vario chromatą arba cinko chromatą, chromo fluoridą.

Dažniausiai naudojami šie preparatai: chromo - vario (ChM-11), chromo - vario - fluoro (ChMF ir ChMK), chromo - vario - chloro - cinko (ChMCHC), chromo - fluoro - arseno ("Donalit YA", "Donalit YALL"). Pagrindiniai komponentai yra natrio arba kalio bichromatai, visų (išskyrus "Donalit") - vario sulfatas, o "Dobnalit" preparatų - natrio arba kalio arsenatai. Kai kurie preparatai (ChM-11, ChMK, ChMF, ChMCHC) sukelia metalų koroziją, šiek tiek sumažina medienos stiprumą. Įmirkyta ChM-11, "Donalit" tirpalais mediena nusidažo žalsvai. Preparatai su arsenu yra nuodingi.

Įmirkant medieną, nereikia kaitinti chromo turinčių tirpalų daugiau kaip 60oC, nes gali per anksti išskirti iš tirpalo netirpiosios medžiagos.

Iš fenolinių antiseptikų plačiausiai naudojamas natrio pentachlorfenoliatas C6Cl5ONaH2O, trumpai žymimas PChFN. Tai labai toksiškas, gerai vandenyje tirpstantis (iki 22%, kai t=20oC), pilkos alyvinės spalvos, skleidžiantis fenolio kvapą antiseptikas. Veikiamas CO2 jis medienoje sudaro vandenyje netirpią medžiagą - pentachlorfenolį, kuris beveik neišplaunamas. Jį sorbuoja paviršiniai medienos sluoksniai, todėl jis sunkiai patenka į gilesnius sluoksnius. Įmirkyta juo mediena šiek tiek patamsėja.

Tirpių organiniuose tirpikliuose antiseptinių preparatų pagrindas yra pentachlorfenolis C6Cl5OH (PChF) ir vario naftenatas Cu (C6H9O2)2 (NM). Jie yra labai toksiški, gerai tirpsta aliejuose ir daugelyje aliejinių tirpalų (vaitspirite, traktorių žibale, dyzeliniame kure, naftiniame tirpiklyje, žaliojoje alyvoje). Paprastai naudojami 3-9% koncentracijos tirpalai. Jie vandenyje beveik netirpsta.

PChF yra nelakus, todėl ilgą laiką gerai saugo medieną. NM tirpalu įmirkyta mediena pasidaro hidrofobiškesnė ir nusidažo žalia spalva. Vario naftenato tirpalas sunkiau skverbiasi į medieną  negu pentachlorfenolio. Šių medžiagų tirpalai skiriami į lengvai prasiskverbiančius į medieną (L) ir aliejinius (M). Pirmųjų tirpikliai yra lakieji organiniai, antrųjų - klampūs aliejiniai skysčiai. Dažniausiai naudojami aliejiniai PChF ir NM tirpalai.

Antiseptiniai įmirkymo aliejai - tai akmens anglių (KM), skalūnų (SM) ir antraceno aliejus (AM). Akmens anglių ir antraceno (ČMTU 4917-54) aliejai gaunami perdirbant akmens anglių dervą, kuri gaminama koksuojant 800-1000 oC temperatūroje akmens anglis. Skalūnų aliejus gaunamas perdirbant degiuosius skalūnus. Jis mažiau toksiškas už akmens anglių ir antraceno įmirkymo aliejus.

Drėgmė neišplaunama iš medienos įmirkymo aliejų, jie nepablogina jos mechaninių savybių, nesukelia metalų korozijos, tačiau nudažo medieną tamsiai ruda spalva, padidina jos degamumą, pablogina dažymą, skleidžia aštrų kvapą. Šie antiseptikai plačiai naudojami lauko sąlygomis eksploatuojamai medienai įmirkyti.

Medienos apsaugos priemonės, paruoštos vandens pagrindu, pvz. druskos, dažniausiai yra tiekiamos kaip koncentratai ir paruošiamos naudojimui, jas praskiedus vandeniu. Išimtinais atvejais jos yra tiekiamos jau atskiestos vandeniu ir jų konsistencija yra paruošta naudojimui. Jos ypač tinka pusiau sausos ir drėgnos medienos apdorojimui specialiu metodu.

Vanduo kaip tirpiklis turi keletą privalumų. Pagrindinis jų - pigus, lengvai gaunamas. Jis lengvai prasiskverbia į medieną, saugus gaisro ir sprogimo atžvilgiu, nepavojingas žmonėms. Trūkumas - įmirkyta mediena brinksta ir prieš ją naudojant būtina išdžiovinti. Be to, vandeny tirpūs antiseptikai medienos pilnai neapsaugo nuo atmosferinio veikimo ir mechaninio išsidėvėjimo. Dėka tirpumo daugelis antiseptikų išplaunami. Todėl šie antiseptikai mažiau tinka naudoti medienos, eksploatuojamos drėgnose sąlygose, įmirkymui.

Toksiškumas laikomas svarbiausia antiseptiko savybe. Jis nustatomas laboratorijoje: grybai išauginami ant medžiagų, sugėrusių nevienodą antiseptikų kiekį. Tokiu būdu nustatoma minimali antiseptiko koncentracija, būtina grybų žuvimui.

Įmirkyta šiais antiseptikais mediena tinkama naudoti vidinių patalpų apdailai, nes jos paviršius lieka švarus, neturi kvapo, nekenksminga, pigi.

Antipirenai - tai tokios medžiagos, kuriomis įmirkytą medieną kaitinant iš išorės labai sumažėja lakiųjų medžiagų išsiskyrimas, sortimentų paviršiuje susidaro anglis, kurios šilumos laidumo koeficientas yra nedidelis, todėl ji apsaugo gilesnius medienos sluoksnius nuo įšilimo. Šildomi antipirenai lydosi, padengia medienos pluoštą plėvele, lėtinančia terminį medienos irimą. Kadangi dalis šilumos sunaudojama antipirenui lydyti, tai mediena nelabai įšyla, o susidaręs garas ir dujos iš dalies izoliuoja jos paviršių nuo įkaitusiame ore esančio deguonies.

Antipirenai medienoje gali sudaryti rūgštis, kurios hidrolizuoja ją iki sacharozės, arba šarmus. Rūgštis sudaro amonio bromidas, amonio chloridas, amonio fosfatas, amonio sulfatas, magnio chloridas, fosfato rūgštis; šarmus sudaro natrio karbonatas, natrio fosfatas.

Antipirenai dažniausiai būna vandenyje tirpūs preparatai, sudaryti iš amonio sulfato (NH4)2SO4 ir dvipakaičio amonio fosfato (NH4)2HPO4 (arba amonio hidrofosfato). Amonio sulfatas - baltos spalvos, gerai vandenyje tirpstanti smulkių kristalų druska. Jis padidina medienos atsparumą ugniai, bet nesumažina jos polinkio rusenti, sukelia metalų koroziją. Dvipakaitis amonio fosfatas - taip pat baltos spalvos, smulkių kristalų formos druska, gerai tirpstanti vandenyje. Jis mažiau saugo medieną nuo užsidegimo, bet labiau - nuo rusenimo ir nesukelia metalų korozijos. Praktikoje kaip antipirenas dažniausiai naudojamas preparatas SD, sudarytas iš 50% dvipakaičio amonio fosfato.

Antipireniniai preparatai yra higroskopiški, nebrangūs ir efektyvūs.

Priklausomai nuo sudėties ir formos apsaugos medžiagas galima skirstyti į:

• druskos (milteliai, granulės);
• tirpalai, paruošti naudoti ištirpinus;
• tirpiklių pagrindu (organiniai tirpikliai,aliejiniai).

Medienos apsaugos priemones galima padalinti į dvi grupes: pavadinkime „A" - apsaugai nuo biologinės korozijos; „B" - kova su plintančia biologine medienos korozija ir tolimesnė jos apsauga, kaip ir „A" atveju).

Apsaugos priemonės naudojamos pagal numatytas technologijas: „A" grupė - suvilgymo, apipurškimo, mirkymas arba po spaudimu metodai), „B" grupė - suvilgymo, apipurškimo, injekcijos metodai.

Kiekvienoje iš šių grupių yra druskų pavidalo, vandenyje tirpstančių, aliejinių ir organinių tirpiklių pagrindu pagamintų priemonių. Apsaugos priemonės skiriasi pagal tokias savybes kaip spalva, kvapas, konsistencija, nuosėdų ir laisvo vandens, medžiagų, netirpstančių vandenyje, buvimą, tankumą ir klampumą,, vandens ekstrakto рН; technines savybes: užsiliepsnojimo temperatūrą, įtaką medienos degumui, korozinį agresyvumą plieno atžvilgiu, skverbimasis per laku padengtus paviršius, lakiųjų sudedamųjų išskyrimą; taip pat pagal specialius reikalavimus: prasiskverbimo į medieną gylį, grybelių ir kenkėjų naikinimo efektyvumą.

Cheminės medienos apsaugos priemonės

Cheminė medienos apsauga - metodas, prailginantis medinių gaminių tarnavimo laiką. Jis apima impregnavimo priemones, tarnaujančias kovai ir apsaugai nuo biologinės korozijos. Impregnacijos kokybė priklauso nuo daugybės faktorių, svarbiausi iš jų - medienos švarumas (be žievės, senų lakinių dangų), drėgnumas, apdirbimas, apsauginių medžiagų parinkimas ir jų paruošimas, impregnavimo metodas.

Iš plačios medienos apsauginių priemonių pasiūlos gamos vertėtų išsirinkti tas medžiagas, kurios charakterizuojamos dideliu apsaugos efektyvumu ir kartu ribotai veikia žmogaus sveikatą ir supančią aplinką.

Impregnantai, kuriuose yra chromo junginių, efektyvūs kaip apsauginės priemonės, tačiau yra kancerogeninės. Geriau rinktis bechromes medienos apsaugos priemones (vario ir boro junginių pagrindu).

Svarbus veiksnys - kur bus eksploatuojama mediena: vidaus patalpose ar lauke. Medieną, skirtą eksploatuoti išorės lauko sąlygomis, patartina įgirdyti priemone, kuri nenusiplauna. Vertėtų impregnuoti ir medieną vidaus patalpose, ypač jei sandėliavimo ir montavimo procesų metu paviršiai bus veikiami atmosferos veiksnių. Tas pats pasakytina ir apie medieną, naudojamą drėgnose vidaus patalpose: pirtyse ir pan.

Medienos paviršiaus apsaugos priemonės

Tarp medžiagų, skirtų medienos paviršių apsaugai, galima rasti gaminių, tinkamų kiekvienam iš reikalaujamų kriterijų. Šie gaminiai - impregnantai, dažai, lakai, emalės. Juos galima naudoti ir atskirai, ir kompleksiškai (pavyzdžiui, impregnantas + gruntas + emalė).

Tinkamas medžiagos ar jų sistemos parinkimas, atsižvelgiant į nudažytos medienos eksploatacijos sąlygas pastatų viduje ir išorėje  prailgins medienos atsparumą ir jos estetišką išvaizdą.

Svarbią rolę vaidina teisingas apsauginės medžiagos padengimas. Būtina įdėmiai perskaityti gamintojų instrukcijas ant pakuotės. Gamintojai nurodo optimalius apsauginių medžiagų naudojimo būdus bei saugumo techniką.

Medienos paviršių dengimo etapai

• paruošimas (šlifavimas, senų dažų pašalinimas);
• gruntavimas (plono medžiagos sluoksnio dengimas, sukuriant gerą su paviršiumi jungiančią vientisą dangą);
• glaistymas - lygaus paviršiaus sukūrimas;
• dažymas: vienas arba keli dažų sluoksniai.

Gera dangos kokybė priklauso ne tik nuo paviršiaus paruošimo, bet ir nuo sąlygų, kuriomis vyksta dažymas (oro temperatūra ir drėgnumas).

Medinius paviršius išorėje reikia apsaugoti dangomis,  kurios garantuoja atsparumą atmosferos poveikiui  ( ultravioletiniams spinduliams, krituliams).

Medienos gaminių galams padengti naudojami bitumai, bituminės emulsijos, parafinas, vaškas.

Dekoratyvinė-apsauginė apdaila - tai ne tik dažymas, o kompleksinė sistema, apimanti antiseptikus, gruntą ir dažų sluoksnį.

Impregnuojami ir lauko, ir vidaus sąlygomis naudojami mediniai paviršiai. Corbis nuotr.

Siekiant apsaugoti medieną nuo destruktyvaus aplinkos poveikio ir tuo pačiu metu pabrėžti natūralų medienos grožį, naudojamos skaidrios ar dalinai skaidrios apdailos priemonės.

Vis dėlto svarbu atsižvelgti į medienos eksploatacijos vietą.  Jei mediena naudojama lauke, ji turi būti apsaugota nenuplaunamomis lietumi priemonėmis, atspariomis oro, ultravioletinių spindulių, kritulių poveikiui.  Todėl žinotina, kad bespalvių medžiagų naudojimas ne visur tinka dėl jų riboto atsparumo šviesos ir atmosferos poveikiui.

Vien nudažius medinį paviršių, jis nebus tinkamai apsaugotas nuo atmosferos poveikio

Parengė Rūta Šantaraitė

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.