Pamatai iš betoninių blokelių

Pamatų įrengimas: kaip pasiruošti pamatų statybai, kokie yra pamatų tipai ir dažniausiai naudojamos konstrukcijos, kokios  dažniausiai pasitaiko pamatų įrengimo klaidos, ko neįvertina būsimų namų savininkai?

Pamatų kaina sudaro nuo 5 iki 10 proc. visos namo kainos, įskaičiuojant hidroizoliaciją, apšiltinimą bei kitus pamatų paruošimo darbus. Pamatų tipą bei įrengimo būdą apsprendžia namo masė, t.y., jo svoris, apkrovos ir grunto pagrindas, į kurį remiasi pastatas. Pamatų įrengimas lengvame grunte sunkaus namo masei bus brangesnis,  o sunkesniame, tvirtame grunte lengvo namo pamatai kainuos pigiau.

Tačiau labai dažnai statant ūkio būdu statybininkai dėl pamatų nesuka galvos -  atseit, nesudėtinga tai konstrukcija. Tačiau netinkamai įrengtų pamatų pasitaiko ne tiek ir mažai, tokios klaidos kainuoja itin brangiai. Rimti pamatų montuotojai neapsiima montuoti pamatų be projekto. Konstruktorių darbui palengvinti išleistas  vadovėlis  - „Pamatai ir pagrindai" (Vilnius, 2012, Technika). Jo autoriai -  dr. doc. Danutė Sližytė, dr. doc. Jurgis Medzvieckas ir dr.doc. Rimantas Mackevičius.

Kalbėdami apie pamatų tipus remiamės šio vadovėlio medžiaga, o apie dažniausiai individualiems namams naudojamus  betono blokelius - daug patirties turinčių ir seniai betono gaminius gaminančių AB „Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr. 3" („GKG-3") specialistų patarimais.

Grunto tyrimai pamatams

Prieš klojant pamatus būtina atlikti tam tikrus parengiamuosius darbus. Būtina ištirti gruntą - jo sudėtį, stiprumą, nustatyti gruntinio vandens lygį.

Lietuvos Geologijos tarnybos specialistai prisimena atvejį, kai žmogus nusipirko sklypą, pastatė namo dėžutę ir pamate, jog vienas kampas pastebimai nusėdo. Pasirodė, kad sklype kažkada buvo nelegalus sąvartynas, jis buvo užpiltas žemių sluoksniu ir sklypas parduotas. Savininkas, daug negalvodamas apie gruntą, surentė namą. Galime tik įsivaizduoti, kokių nuostolių jis patyrė.

Daugelis savininkų pageidauja, kad pro namo langus atsivertų įspūdingas gamtovaizdis, dažnai būtent dėl jo ir perka sklypą vaizdingoje vietovėje. Tačiau labai dažnai vandens telkinių pakrantėse, miškingose vietovėse gruntas būna netvirtas. Neretai individualūs statytojai neįvertina šlaitų stabilumo, nežino, kokie procesai vyksta upių pakrantėse. Perkant sklypą paežerėje, paupyje, prieš pradedant galvoti apie statybas būtina įvertinti tikėtinus geologinius procesus.

Prieš kelis metus Geologijos tarnybos specialistams teko analizuoti situaciją, kai naujas rąstų namas buvo pastatytas šlaito papėdėje, o šalia jo, tinkamai neištyrus grunto,  imtas gręžti geriamojo vandens gręžinys. Dirbant buvo pažeista geologinė sandara: pradurtas spūdinis vandeningas sluoksnis, iš kurio ėmė veržtis vanduo. Jis paplovė pamatus ir namo kampas pakibo ore. Nuostoliai - didžiuliai.

Geologiniais tyrimais įvertinamas ne tik gruntinio vandens lygis, bet ir jo svyravimo amplitudė. Tai būtina žinoti įrengiant rūsį. Tik geologas gali pasakyti, kada gruntinis vanduo pakyla aukščiausiai ir apskritai, ar galima toje vietoje kasti rūsį.

Pagal Lietuvos teisės aktus, pamatus turinčiam statinio projektui parengti reikalaujama atlikti inžinerinius geologinius tyrimus ir įvertinti grunto sudėtį bei geotechnines savybes.

Statyti be geologinių tyrimų nepatariama. Nepaisant, kad kaimynai tvirtina, jog gruntas stiprus, aplinkui vyksta statybos. Būna atvejų, kai tokia analogija nepasiteisina ir po to tenka gailėtis.

UAB „Geotestus" vadovas, inžinierius geologas dr. Saulius Gadeikis primena, jog prieš  atliekant inžinerinius geologinius tyrimus individualaus namo pamatams projektuoti, geologams reikalinga sklypo topografinė nuotrauka su joje pažymėtu būsimo pastato kontūru. Geriausia, jei tai dwg formato skaitmeninė topografinė nuotrauka su pastato kontūru. Tyrimai visada atliekami pastato kontūro ribose, mažiausiai bent dviejose priešingose vietose (namo kampuose).

Tyrimų kiekis sklype turi būti optimalus: nei per daug, nei per mažai.  „Paprastai individualiam namui darome gręžinius dviejose vietose. Jei namas didelis ir sudėtingesnės formos (ne stačiakampis),  darome ir 3, ir 4, ir daugiau tyrimo taškų. Jei būsimas namas yra sudėtingesniame reljefe, pavyzdžiui, šalia ežero, vandens telkinio, šlaito ir pan., tai reikalauja detalesnių tyrimų", - sako S. Gadeikis.

Remdamiesi tyrimo rezultatais, konstruktoriai ir architektai sprendžia, kokie reikalingi pamatai, kad statinys būtų tvirtai susietas su žeme. Nė vienas rimtas konstruktorius ar architektas nesiims projektuoti pamatų, nežinodamas grunto pobūdžio.

Inžineriniai geologiniai pamatų pagrindo  tyrimai

Grunto savybėms įvertinti naudojami du būdai: laboratorinis ir lauko. Laboratorinis - kuomet paimamas  mėginys ir tiriamas geotechninėje laboratorijoje. Pagal tam tikrą metodiką ten nustatomos grunto savybės - drėgnumas, tankumas, plastingumas, rupumas, poringumas bei mechaninės charakteristikos. Tarp jų ir tai, kiek, priklausomai nuo apkrovų, mažėja grunto tūris. Statyboje tai reiškia pamatų nuosėdį, priklausomai nuo apkrovų. Iš vienalyčio sluoksnio privalu paimti 6 ar 7 mėginius. Jeigu sluoksnis nevienalytis, mėginių reikia daugiau. Mėginiai imami maždaug būsimo statinio kampuose, viduryje. Bet laboratorinis tyrimo būdas brangus ir naudojamas tik sudėtingų statinių statyboje.

Antrasis - lauko metodas. Dažniausiai tai -  geotechninis zondavimas. Specialia įranga į žemę spraudžiami arba įkalami metaliniai strypai (štangos), kurių gale yra kūgis, fiksuojantis grunto pasipriešinimą. Tai praktiškai yra apkrovų modeliavimas, iš kurio aišku, kokią didžiausią apkrovą gali atlaikyti gruntas. Geotechninis zondavimas lauko sąlygomis iš karto nustato maksimalų grunto pasipriešinimą zondavimo apkrovai.

Kai žinomos grunto charakteristikos, nustatomas sluoksnių pobūdis. Viršuje visada yra dirvožemio sluoksnis, po juo prasideda gruntai. Nustatomas jų storis, sudėtis, geologinė sandara arba pjūvis.

Geologiniai pamatų pagrindo  tyrimai

Visais atvejais inžinerinių geologinių tyrimų tikslas - tvirtai sujungti statinį su žeme. Ypatingi statiniai reikalauja  ypatingų tyrimų ir gilių žinių.   Suprantama, kad vienokių tyrimų reikia statant atominę elektrinę, kitokių - individualų namą. Paprastesni statiniai reikalauja nesudėtingų tyrimų, bet jie vis vien reikalingi projektui rengti.

Kaip sakė VGTU Geotechnikos katedros doc. dr. Jurgis Medzvieckas,  geologai ne tik nustato grunto tipą ir sudėtį, gruntinio vandens lygį, jie gali rekomenduoti pamatų tipą, tačiau pamatų tipas priklauso ne tik nuo grunto, bet ir nuo pastato konstrukcijos (architektūros).

„Tarkime, nedideliam rąstiniam namui pamato nuosėdžiai nėra aktualūs, tačiau mūriniam namui ar namui su dideliais ir sunkiais langais, pamatų nuosėdžių dydis labai svarbus. Todėl pamatai yra daugiau konstruktoriaus reikalas. Geologas ištiria pagrindą, tai yra, parodo pagrindo sluoksniuotumą ir pateikia gruntų savybes, kurios apibūdinamos tam tikrais rodikliais. Pagal geologinius duomenis ir pastato konstrukciją konstruktorius parenka pamatų tipą", - paaiškina mokslininkas.

Visada galutinį sprendimą ir visa atsakomybę prisiima pamatų konstruktorius. Geologinė informacija apie gruntus yra reikalinga tik jam. Turėdamas ją bei žinodamas būsimo pastato apkrovas,  parenka pamatų rūšį, jų įgilinimą, apsaugą nuo požeminio vandens ir kitus parametrus.

Pasirenkant pamatų tipą konstruktorius įvertina ir sujungia į visumą geologinio tyrimo duomenis (grunto stiprumą, vandeningumą ir tinkamo sluoksnio gylį nuo žemės paviršiaus), pamatų apkrovą (namo svoris, kuris priklauso nuo laikančiųjų konstrukcijų medžiagos, stogo dangos, numatytos inžinerinės įrangos) bei kaip apkrova  bus perduodama į pamatus.

Geologinio tyrimo ataskaitoje pateikiamas inžinerinis geologinis pjūvis su gruntų appibūdinimais ir sluoksnių storiu bei kitais parametrais. Šiuo atveju zondavimo gylis - 7,4 m.

Geriausi pamatai

Pamatai klasifikuojami pagal įvairius požymius - dažniausiai pagal įrengimo būdą ir metodus, taikomus jų laikomajai galiai skaičiuoti. Pagal tai išskiriami šie pamatų tipai:

• seklieji pamatai;
• gilieji pamatai;
• poliniai pamatai.

Ribos tarp šių pamatų tipų ne visada aiškios, tačiau dažniausiai pamatas priskiriamas prie vieno ar kito tipo pagal pamato pado įgilinimo d ir pamato pado pločio b santykį.

Prie sekliųjų pamatų priskiriami pamatai, kurių d/b = < 2. Jie apkrovą pagrindui perduoda padu. Šio tipo pamatai įrengiami pastatams, kurie pagrindui perduoda nedideles, dažniausiai vertikaliąsias apkrovas ir kai žemės paviršiuje slūgso stiprūs gruntai.

Kai žemės paviršiuje slūgso silpni gruntai, dažniausiai įrengiami poliniai ar gilieji pamatai. Prie giliųjų pamatų priskiriami pamatai, kurių 2 ≤ d/b ≤ 5

Poliniai pamatai yra tokie, kurių svarbiausio elemento - polio skersmens b santykis su polio pado įgilinimu d nuo rostverko pado yra d/b > 5.  Šių pamatų laikomoji galia susideda iš dviejų dedamųjų: laikomosios galios padu ir laikomosios galios šoniniu paviršiumi. Polis yra riboto standumo konstrukcija, kuri, veikiama lenkimo momento ir horizontalių jėgų, deformuojasi keisdama savo formą.

Pamatų tipai: a - seklusis pamatas; b - gilusis pamatas; c - polinis pamatas.

Seklieji pamatai

Seklieji pamatai savo ruožtu yra: 1) atskirų kolonų pamatai; 2) juostiniai sienų tipo pamatai; 3) juostiniai kolonų pamatai; 4) ištisiniai pamatai; 5) masyvūs pamatai.

Seklieji pamatai būna monolitiniai arba surenkamieji. Seklieji pamatai turi jiems būdingą formą - apačioje platesni nei viršuje, nes pagrindą sudarančių gruntų stiprumas mažesnis nei konstrukcijų medžiagų stiprumas.

Pamato pado formą parenka konstruktorius  atsižvelgdamas į apkrovų pobūdį.

Seklieji juostiniai sienų pamatai gali būti monolitiniai (a, b) arba surenkamieji (c, d).

Seklieji juostiniai monolitiniai( a, b)  ir surenkamieji (c,d) pamatai.

Dažniausiai naudojami surenkamų blokelių pamatai. Jie susideda iš apatinių pado blokų, kurie dedami ant išlyginto grunto sluoksnio, ir viršutinių sieninių blokų (c). Apatiniai blokai paskirsto apkrovą pagrindui, ant viršutinių statoma siena arba iš jų įrengiamos rūsio sienos.

Pado blokai dažniausiai daromi vientiso stačiakampio ar trapecinio skerspjūvio.

Pado blokelius arba pamatų pagalves gamina senas gelžbetoninių konstrukcijų gamybos tradicijas turinti AB "Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr. 3".

AB "GKG 3" pamatų pagalvės yra armuotos, gaminamos 60 ir 80 cm pločio, ilgis - 1,18 m, aukštis - 30 cm.

Sieniniai pamatų blokai "GKG-3" gaminami tiek vientisi, pilnaviduriai (PBB), tiek tuščiaviduriai (TBB ir RBB). Vientisi sieniniai blokai gali būti dedami tiesiog ant išlyginto grunto pagrindo, kai pagal skaičiavimus pagrindo laikomoji galia pakankama atlaikyti apkrovas.

Kitaip tariant - tai atvejis, kai pamatų ir sienų blokai gali būti tie patys.

Surenkamų juostinių pamatų pagalvės ar pado blokai gali būti dedami vienas šalia kito suglaudžiant arba paliekant tarpus (d). Tarpai tarp blokų užpildomi gruntu. Toks pamatas geriau išnaudoja grunto stiprumą, leidžia atitinkamai sumažinti pamato pado matmenis ir blokų skaičių, taip pat didesnius įtempius po pamato padu.

Pamatų su tarpais negalima statyti ant purių smėlių ir nerekomenduojama statyti ant molinių gruntų, kurių takumo rodiklis IL ≥ 0,5.

Sekliųjų pamatų įgilinimas

Nustatant pamato įgilinimą būtina atkreipti dėmesį į:

• laikančiojo grunto sluoksnio padėtį;
• įšalo gylį;
• požeminio vandens lygį ir problemas, kurios gali atsirasti įrengiant pamatus žemiau šio lygio;
• galimas pagrindo deformacijas;
• laikančiojo sluoksnio stiprio sumažėjimą dėl vandens tekėjimo, klimatinių ar statybos poveikių;
• molinių gruntų susitraukimą ir brinkimą dėl sezoninių oro permainų, ar medžius ir krūmus, kurie gali sukelti atitinkamus poslinkius;
• iškasų poveikį gretimiems pamatams ir statiniams;
• numatomus kasinėjimus inžineriniams tinklams;
• paplovimo galimybę;
• iš statinių sklindančią šilumą ar šaltį;
• kaitaus tūrio gruntams sausringose zonose drėgnio pokyčio padarinius dėl sausros ir lietaus periodų;
• ar grunte yra tirpiųjų medžiagų, pvz., klinčių, gipso, druskų.

Mažiausias konstrukcinis pamato gylis yra 0,50 m žemiau projektinio plakiruojamo žemės paviršiaus arba 0,20-0,50 m žemiau rūsio grindų konstrukcijos apačios.

Nustatant pamatų įgilinimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pamatas į laikantįjį grunto sluoksnį turi būti įgilintas 0,10-0,50 m.

Be to, mūsų klimato sąlygomis yra svarbu pamatą įgilinti tiek, kad jis pereitų įšalo gylį, kuris Lietuvoje yra 1,20 m - 1,40 m. Ant sušalusio grunto nieko statyti negalima ir sušaldyti gruntą statybos metu taip pat yra negerai.

Pamato įgilinimas turi įtakos pagrindo ir pastato bendrosioms deformacijoms,  pagrindo laikomajai galiai ir pamato kainai. Todėl,  apsisprendžiant dėl pamato įgilinimo, reikia rasti optimalią jo reikšmę tiek inžineriniu, tiek ekonominiu požiūriu.

Kai yra aukštas gruntinio vandens lygis, renkantis pamatų įgilinimą reikia atkreipti dėmesį į vandens pažeminimo galimybes (jei to reikia) ir galimas pasekmes grunto savybėms. Nerekomenduojama sekliųjų pamatų gilinti žemiau gruntinio vandens lygio.

Taip pat žinotina, kad, jei pamato padas yra ties šlaito kraštu,  jo pagrindo laikomoji galia mažėja.

Poliniai pamatai

Poliniai pamatai tinkamiausi, kai viršutinis grunto sluoksnis silpnas arba labai deformatyvus, toks kaip durpės, dumblas ar piltinis nesutankintas gruntas, arba aukštas gruntinio vandens lygis, o jo pažeminimas brangus.

Poliniai pamatai rekomenduojami,  kai norima pamatams perduoti didesnes apkrovas  arba sumažinti pamatų nuosėdžius. Tai galima pasiekti, kai apkrovos perduodamos giliau slūgsantiems stipresniems grunto sluoksniams.

Polinius pamatus sudaro poliai ir juos jungiantis rostverkas.

Pagal rostverko padėtį konstrukcijoje poliniai pamatai skirstomi į  su žemutiniu rostverku, su rostverku ant žemės paviršiaus, su aukštutiniu rostverku, be rostverko.

Poliai klasifikuojami ir pagal įrengimo būdą. Jis lemia polių konstrukciją ir laikomąją galią. Galima išskirti du pagrindinius būdus: pirmas ir seniausias, egzistuojantis ne mažiau kaip tūkstantį metų, kai į gruntą įspraudžiamas iš anksto paruoštas polis. Antras - kai suformuojama ertmė, iškasant gruntą ir ertmė užpildoma polio medžiaga - betonu.

Lietuvoje dažniausiai pasitaiko nespraustiniai poliai, įrengiami gręžiant, injektuojant ir taikant CFA - ištisinį sraigtinį gręžimą (Continuous Flight Auger),  ir spraustiniai, statybos vietoje betonuojami poliai.

Kai gręžtiniai poliai atremiami į giliau esantį tvirtą gruntą (laikantįjį grunto sluoksnį), projekte turi būti nurodytas minimalus įgilinimas į tą sluoksnį ir sluoksnio fizinės bei mechaninės savybės.

Polių laikančioji galia ir skaičius pamate skaičiuojami atsižvelgiant į grunto savybes bei pastato apkrovas, į tai atsižvelgiant apskaičiuojamas ir polių skersmuo. Polius veikia horizontalios ir vertikalios jėgos, į visa tai pamatų konstruktoriai privalo atsižvelgti ir skaičiavimuose taikyti tam tikrus koeficientus. Projekte turi būti apskaičiuotas ir polinio pamato nusėdimas.

Pamatų polių gylis

Poliniai pamatai paprastai yra ekonomiški tada, kai juose yra mažai polių, o jie patys kuo ilgesni ir apatiniu galu remiasi į stiprų gruntą. Poliai į stiprų gruntą turėtų būti įgilinti:

• į žvyringuosius, rupiuosius, vidutinio rupumo smėlius ir į molinius gruntus, kurių takumo rodiklis IL ≤ 0,1  -   ne mažiau kaip 0,5 m;
• į kitus dispersinius gruntus - ne mažiau kaip 1 m.

Nustatant polio ilgį, svarbu, kad po polio padu liktų pakankamo storio stipraus  grunto sluoksnis. Rekomenduojama, kad po polio padu stipraus grunto liktų ne mažiau kaip 5D (čia D - polio skersmuo arba skerspjūvio plotis).

Gilieji pamatai

Gilieji pamatai naudojami tada, kai stiprus gruntas, tinkantis natūraliam pagrindui, slūgso po silpnojo grunto sluoksniu, o pastatų ar statinių pamatus veikia didelės vertikaliosios ir horizontaliosios jėgos. Gilieji pamatai įrengiami, kai sekliuosius ar polinius pamatus įrengti neracionalu - sekliesiems pamatams atraminis sluoksnis per giliai, o poliniams per seklus ar per stiprus įsprausti polį.

Gilieji pamatai skirstomi į kevalinius, gręžiniuose betonuojamus pamatus, šulininius, kesoninius. Prie jų priskiriamos ir atraminės sienutės, įrengiamos grunte.

Statant giliuosius pamatus, svarbiausias uždavinys - prasikasti pro žemės paviršiuje slūgsančius silpnuosius, dažnai vandeningus gruntus ir pamatą atremti į giliau esantį stiprų mažai suspaudžiamą gruntą.

Šis pamatų tipas naudojamas dideliems pastatams ar sudėtingiems statiniams.

Pamatai iš surenkamų betono blokelių

Individualūs namai daugiausia statomi ant  sekliųjų juostinių pamatų arba polinių nespraustinių įgręžiamų į gruntą. Gamintojai, tai žinodami, pritaiko savo produkciją vyraujantiems pamatų tipams. AB „GKG-3", gamina betono blokelius pamatams, kurie naudojami tiek juostiniams pamatams, tiek polinių pamatų rostverkams. Abiems atvejams jie puikiai tinka, nes yra nebrangūs ir paprastai montuojami.

Betonu užliejami tuščiaviduriai AB „GKG-3" pamatų blokeliai gaminami 20, 25 ir 30 cm pločio ir 50 cm ilgio.

Tiek montuojant blokelius tranšėjoje, tiek iš jų mūrijant rostverką, nereikia nuomotis ar gamintis klojinių, pamatinių blokelių masės svoris labai įvairus, todėl nesunku parinkti įvairioms apkrovoms, gaminami kampiniai blokeliai.

Betoninių blokelių gniuždomasis stipris 2-3 kartus didesnis nei pamatinių akytojo betono ar keramzitbetonio blokų.

Betono klasę turi parinkti konstruktorius. Vieno-dviejų aukščio namo pamatams dažniausiai naudojamas C16/20 klasės betonas, bet geriau pasikliauti konstruktoriaus nurodymu. Individualaus namo pamatams reikalingą betoną galima nebrangiai pasiruošti statybos aikštelėje. Jo kiekis nustatomas pagal poreikį, nereikia iš anksto užsakyti didelio kiekio brangaus paruošto betono mišinio.

Pamatų iš betono blokelių  montavimas

Iškasama reikiamo gylio ir pločio tranšėja. Įrengiant pamatą, jo padas turėtų būti remiamas į nejudintą ir nesušalusį sutankintą gruntą. Pado aukštį ir plotį, atsižvelgdamas į grunto pobūdį ir namo apkrovas, turi nurodyti pamatus projektavęs konstruktorius. Ant jo klojama hidroizoliacija, jei reikia - ir termoizoliacija.

Mūsų klimato sąlygomis yra svarbu pamatą įgilinti tiek, kad jo apačia būtų žemiau įšalo gylio, kuris Lietuvoje yra  apie 1,2  m.

Šaltis pamatų pagrindui nepakenks ir pamatų neiškilos, jei:

• gruntas nejautrus šalčiui;
• pamato padas bus žemiau įšalo;
• nuo įšalo jį apsaugo termoizoliacija.

Ant sušalusio grunto statyti negalima ir sušaldyti gruntą statybos metu taip pat yra negerai.

Pagal pamatų projektą iškastoje tranšėjoje iš "GKG-3" pamatinių blokelių formuojamas pamatas. Standartinio aukščio pamatui reikia 2-3 eilių blokelių. Blokeliai eilėse montuojami perstumiant juos per pusę ilgio. "GKG-3" pamatiniai blokeliai galuose turi nedideles išėmas, per kurias sujungiami vienas su kitu, eilėse ir tarpusavyje jungiami naudojant skiedinį arba specialius klijus.

Pagal konstruktoriaus nurodymus didesnėms apkrovoms atlaikyti pamatas gali būti sustiprintas horizontalia ir vertikalia armatūra.

Montuojamos pamatų sienos viršuje gali būti liejamas betoninis rostverko žiedas,  jis būtinas ne visais atvejais.

Dažniausios pamatų įrengimo klaidos

Neatlikti aikštelės paruošimo darbai. Pradedant pamatų montavimą būtina įrengti privažiavimo kelią ir namo statybos vietos aikštelę. Technikai privažiuoti reikalingas kelias, o  namo statybos aikštelės vietoje turi būti nukastas ir išlygintas gruntas, jis turi būti laidus vandeniui, vanduo turi nutekėti į visas puses, gruntas po namu neturi būti įmirkęs. Jei vyrauja sunkus gruntas, plotas užpilamas laidžiu vandeniui gruntu. Po namu rekomenduojama supilti laidų vandeniui gruntą.

Jeigu sklype yra nuolydis, aikštelės paruošimas yra sudėtingesnis ir gali kainuoti daugiau nei pamatai. Rengiant namo statybos aikštelę reiktų žinoti, kur bus kiti pastatai, daržas, nes nukasant derlingą juodžemį jį galima iš karto supilti reikalingose sklypo vietose.

Neparengtas pamatų projektas. Neretai statytojas iš architekto gauna gražias namo vizualizacijas, bet projekte nebūna konstruktoriaus pasirašyto pamatų projekto. Atsakingi pamatų rengėjai darbus vykdo tik turėdami konstruktoriaus brėžinius ir skaičiavimus.

Daugeliui atrodo, kad pamatams įrengti projektas nebūtinas, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Pamatų planą arba projektą rengia inžinierius konstruktorius, jis pasirašo ir yra atsakingas už pateiktus sprendinius, tuo pačiu garantuodamas, kad dėl pamatų konstrukcijos jokių problemų nebus.  Pamatų apkrovas skaičiuojantis konstruktorius remiasi geologinių tyrimų ataskaita ir antžeminės statinio dalies projektu, todėl jam turi būti pateikti geologiniai sklypo tyrimai ir pastato projektas.

Pasirenkamas tipinis pamatų projektas. Net ir nedideliame plote grunto sudėtis gali būti skirtinga, todėl kaimyno pamatų ar tipinis pamatų projektas netiks. Kiekvienam pastatui turi būti rengiamas individualus pamatų planas.

Neįrengiamas drenažas pamatų perimetru ir pamatų hidroizoliacija. Drenažas aplink pamatus reikalingas tuo atveju, jei gruntas mažai laidus vandeniui, nes įdrėkęs ir sušalęs jis deformuoja pamatus.  Vertikali pamatų išorės hidroizoliacija nebūtina, o horizontali pamatų hidroizoliacija reikalinga visais atvejais, kad drėgmė nepasiektų sienų konstruktyvo.

Netinkama pamatų pagrindo kokybė. Didžiausios pastato apkrovos tenka ne pamatų viršui, bet pagrindui. Tiek juostinio, tiek gręžtinio pamato dugnas turi būti pakankamai tvirtas.

Vidinis pamatų plotas (užstatytas namo plotas) užpilamas vandeniui nelaidžiu gruntu. Po grindimis turi būti vandeniui laidus gruntas, kuris nekaupia drėgmės. Geriausiai tinka smėlis, žvyras. Prieš užpilant gruntą išvedžiojami komunikacijų vamzdžiai.

ASA.LT informacija ir nuotraukos

Už informaciją dėkojame vadovėlio „Pamatai ir pagrindai" VGTU autorių kolektyvui bei AB „Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr. 3" specialistams