Renkamės nedidelę pirtį

Šeimoje atsiradus vaikams ima keistis šeimos įpročiai. Savaitgaliai praleidžiami ne triukšmingose kompanijose, bet šeimos ar nedideliame draugų ratelyje. Atsiranda poreikis įsigyti ar susitvarkyti sodybą. Sodyboje daugumas savaitgalio malonų praleidimą sieja su pasisėdėjimu pirtyje. Ateina laikas pasirūpinti sveikata, o pirtis sveikatą stiprinti labai padeda.

Pirtis ir sveikata

Pastaruoju metu mokslininkai pripažįsta, kad kuo toliau, tuo sunkiau su ligų sukėlėjais kovoti cheminiais vaistais ir antibiotikais. Daugybė ligų sukėlėjų prisitaiko, mutuoja ir, gydytojų nuomone, efektyviausias būdas kovoti su ligomis – stiprinti organizmo atsparumą. Tinkamai laikantis pirties procedūrų galima stirpinti naūuralų organizmo atsparumą,  jį atstatyti ir gerinti organų veiklą.

Kaip elgiasi ligos užpultas organizmas? Kelia temperatūrą. Tai signalas sukrusti imuninei sistemai ir imti kovoti su įsibrovėliais. Kaitindami kūną dirbtinai suaktyviname imunininę sistemą, taigi pagerėja savijauta. Didesnę temperatūrą verčiau palaikyti ilgiau, tačiau neperkraunti organizmo.

Kaitinantis širdis dirba intensyviau, todėl ima trūkti deguonies. Maksimalus kaitinimosi laikas turėtų būti 10 min, po to reikėtų 15–20 min. pailsėti. Deguonies ima trūkti, nes kaitinantis kraujas subėga į paviršinius kūno audinius, o vidaus kraujagyslės susiaurėja. Deguonies trūksta ir dėl sumažėjusio deguonies kiekio patalpoje ir galimybės įkvėpti daugiau, ne spirtyje daug garų. Dėl pastarosios priežasties pirtys su daug garų nerekomenduojamos hipertonikams.

Pirtis – puiki priemonė mankštinti kraujagystes (atsargesni turėtų būti su įsisenėjusiomis širdies ir kraujagyslių ligomis). Kaitinantis, vidinės kraujagyslės siaurėja, o po šalto vandens procedūrų išsiplečia.

Kaitindamiesi prakaituojame, taip pašalinamas šilumos perteklius iš organizmo. Kartu su prakaitu iš organizmo šaliname druskas, šlapalą, kitus toksinus. Prakaituodami išnaudojame daug energijos, sudeginame nemažai kalorijų.  Prakaitas išsiskiria ne tik intensyviai kaitinantis, bet ir ilsintis. Daugiau prakaito išsiskiria sausesnėje pirtyje.

Intensyvumą ir režimą reikėtų nustatyti individualiai, atsižvelgus į organizmo poreikius, ligas, norimą efektą. Dažniausia taisyklės yra tokios:

• Į pirtį neiti išgėrus, privalgius ar ilgai nevalgius.
• Kaitintis pamažu, neapkraunant širdies veiklos, darant pertraukas.
• Prakaitą nuplauti šiltu vandeniu, jeigu nėsergate širdies kraujagyslių ligomis, galima apsiprausti šaltu vandeniu.
• Būtina gerti mineralinį vandenį.
• Vanotis tik gerai įšilus organizmui.
• Galima į vandenį įlašinti eterinio aliejaus - sukursite jaukią aplinką.

Pirčių klasifikacija ir tipai

Renkantis pirtį reikia atsižvelgti ir į pritaikomumą gyvenamąjai vietai. Rinktis pastaruoju metu tikrai iš ko, todėl apžvelgsime pagrindinius pirčių tipus.

Negaliu sutikti su skirstymu į suomišką ar rusišką pirtį, nes didelių skirtumų tarp jų nėra, o ir patys suomiai taip pat smagiai pila ant akmenų vandenį kaip ir lietuviai ar rusai.

Manau, kad  pirtis reiktų klasifikuoti siejant su jų vystymusi, šilumos poreikiu, klimato ar teritorijos ypatybėmis.  Pirmosios pirtys greičiausiai buvo laikinos, į palapinę buvo įnešami akmenys ir ant jų pilama vandens. Tokias pirtis naudoja Šiaurės Amerikos indėnai. Jiems tokia pirtis yra ir ritualovieta. Tokias pirtis darosi dažnas poilsiautojas prie ežero kranto: įkaitintus akmenis uždengia palapine ir kaitindamasis pila vandens ant akmenų. Metodas patogus, nes kilnojamas, tačiau sėsliai gyvenant ne itin tinka. Akmenys ataušta gana greitai, tiesiogiai kaitinami akmenys (ypač turintys daug kvarco) greitai sutrupa. Žinoma, Tačiau karšti akmenys, greitas perėjimas iš šalto į karštą ir maža erdvė sukuria savitą temperatūros ir drėgmės mikroklimatą. Kažką panašaus galima pasiekti nedidelėje apvalioje pirtyje. Tokia tilps net mažiausiame sklype. Žemiau panašaus tipo pirtis, kurioje krosnelė pastatyta per vidurį, besipirtinantys sėdi aplink ją. Užpylus vandenį ant akmenų garas pasiskirsto tolygiai visiems pirtininkams.

Kitas tipas – laužavietė daroma pastovioje patalpoje. Patalpos tokiu būdu šildomos ne tik kaitinant akmenis, bet ir kurenant laužą. Pirmosios pirtys neturėjo dūmų nuvedimo. Lietuvoje daug išlikusių šio tipo dūminių pirčių. Patobulintos pirtys turi dūmtraukius. Pagrindinis pirties mikroklimato reguliatorius tokiose pirtyse yra akmenys, kaitinami jie kaupia šilumą ir ją atiduoda pamažu, vėliau ant akmenų pilama vandens, karšti garai pernešas ir išskaidos šilumą patalpoje, reguliuoja patalpos drėgmę. Drėgmė patalpoje būna didelė ir dėl to, kad vanduo šildomas pačioje patalpoje.  Pilant ant akmenų vandenį šiluma pasklinda patalpoje greičiau nei mojuojant rankšluoščiu ar vantomis. Daugiau akmenų – daugiau galimybių keisti temperatūros ir drėgmės santykį, pritaikyti pirtį sau.

Pirties karkasai tokioms pirtims dažniausiai daromi iš medžio. Nuo seno paplitusios rąstinės pirtys, tačiau pastaruoju metu jas dažnai keičia storų, rąsto imitacijos lentų ar karkasinės pirtys apkaltos iš išorės ir vidaus dailylentėmis. Išorinė konstrukcija ir sienų storis neturi didesnės reikšmės pirtinimosi kokybei, nes per trumpą laiką sienos nedaro didelės įtakos pirties drėgnumui ir temperatūrai. Viduje pirtys dažnai apkalamos lapuočių mediena, nes įkaitus neapdorota daugumos spygliuočių mediena ima leisti sakus.

Vienas iš įdomesnių pirčių tipų pirtis - statinė. Išoriškai jos atrodo nedidelės, tačiau  praktiškai pabandžius nustebina savo talpumu. Tokioje kaip žemiau parodyta galima be problemų pirtintis 4 žmonės. Tuo pačiu nedideliame sklype tokio tipo pirtis vizualiai neišnaudoja erdvės.

Pirtis kubile neįtikėtinai talpi.

Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmė plisti pirtys kuriose vandens šildymas iškeltas iš pirtinimosi patalpos. Tokioje pirtyje oras sausas, temperatūra aukštesnė, nes esant mažiau drėgmės  ji lengviau pakeliama. Taip kaip tokių pirčių pradininkai buvo suomiai, dabar ji pasaulyje vadinama suomiškos pirties pavadinimu - sauna.

Akmenys pirtims

Akmenų galima pasirinkti ir vietoje. Tinkamiausias bazaltas, gneisas. Šiose uolienose beveik nėra kvarco, jo šilumos akumuliacinės sąvybės gerokai geresnės nei granito ar tuo labiau nuosėdinių uolienų. Jie juodos spalvos, smulkiagrūdės struktūros. Dažnai klaidingai teigiama, kad geriausi juodi akmenys iš upelių.  Geičiausiai tai tas pats nuglūdintas granitas, pajuodęs dėl geležies oksidų. Renkantis reikėtų atskelti gabaliuką plaktuku, o tinkamus susiskaldyti kūju iki kumščio dydžio gabalų.

Vandens pirtys

Japonijoje naudojamas karštas vanduo. Aktyvių vulkaninių procesų šalyje daug karštųjų versmių. Galima manyti, kad natūralūs karšto vandens telkiniai buvo pirmosios pirtys. Kaip visada – progresas yra tingėjimo rezultatas. Tikrai - kodėl nepasidaryti mažo karšto telkinio kieme, kad nereiktų keliauti 300 kmiki naturalių karštųjų versmių. Taip galėjo būti sukurti dabar visame pasaulyje paplitę kubilai-pirtys Furo (Ofuro).

Japonų mokslininkų duomenimis, furo pirtys puikiai padeda įveikti stresą, stimuliuoja širdies ir kraujagyslių sistemos bei inkstų veiklą. Pirtis mažina reumatinius skausmus, reguliariai lankantis pirtyje mažiau sergama gripu. Sportininkai pirtyje "palieka" nervinę įtampą, nuovargį ir atstato jėgas.

Japonijoje prieš lipdamas į furo kubilą žmogus švariai nusiprausia. Pirmiausia lipama į kubilą, kur yra 35 laipsnių vanduo, sėdima ant suoliuko panirus iki širdies zonos. Pereinama į kubilą, kur yra 45 laipsnių vanduo, jame išbūnama apie 15 minučių. Kubile gali būti daromas pečių srities masažas. Vanduo gali būti su aliejais, kvepiančiais žiedlapiais.

Išlipus sausai nusivaloma ir pasineriama į karštų drožlių vonią. Drožlės įkaitinamos iki 60 laipsnių, vertingiausios kedrų drožlės. Jos gali būti sumaišytos su lapais, žiedlapiais, vaistinėmis žolelėmis.

Klasikinis japoniškas kubilas su krosnele viduje

Vanduo kubiluose senovėje galėjo būti šildomas dedant į kubilą įkaitintus akmenis. Vėliau kubilas buvo statomas ant krosnelės. Šiuo metu krosnelė įstatoma į kubilą arba šalia statoma krosnelė, per kurią vamzdžiais cirkuliuoja kubilo vanduo. Statoma šalia krosnelė turi daugiau privalumų. Pirmiausia taupoma vieta ir tam pačiam žmonių kiekiui galima rinktis mažesnės talpos katilą. Daugumoje atvejų įstatomą krosnelę sunku išvalyti, valant į vandenį gali patekti pelenai jį užteršdami. Taip pat dėl šalto vandens poveikio krosnies sienelėms ant jų degimo procese kaupiasi dervos.

Vienas iš svarbiausių pasirinkimo niuansų yra mediena iš kurios daromas kubilas. Paprasta mediena plečiasi ir traukiasi, todėl kubilas gali tapti nesandarus, kyla problemų su jo žiedų sutraukimu ir atleidimu. Klasikiniai kubilai yra iš lėtai augančių, kvapių medžių: kedro, maumedžio, šaltuose kraštuose augantys spygliuočiai. Šaltose sąlygose medis auga lėčiau, susidaro siauresnės rievės, medis būna kietesnis ir atsparesnis aplinkos poveikiui. Tačiau geriausiai kubilui tinka termo mediena. Tai pušies mediena veikiama karščiu ir padaroma atspari drėgmei ir karščiui, neleidžia sakų, turi geresnes izoliacines sąvybes ir lengvesnis. Svarbiausia, kad ji minimaliai deformuojasi ir maža skilimo tikimybė. Tokia mediena puikiai tinka ir vandens kubilams ir krosninėms pirtims. Atpažinti termo medieną galima iš natūralios tamsesnės spalvos.

Kubilas su krosnele išorėje, šildoma cirkuliuojančiu vandeniu.

Ofuro kubilas su plastiku viduje. Itin retai naudojantiems kubilą siūlomi kubilai su plastikiniu įdėklu.

Garo pirtys

Tai šiltesnio klimato ir aukštesnės civilizacijos sukurtos pirtys, kuriose kaitinamasi ant reguliuojamo karščio akmens plokščių, o patalpoje karštis ir drėgmė reguliuojami garu. Romėnų sukurta pirtis, šiek tiek pakitusi, naudojama ir Rytų, ir Vakarų Europoje. Tokia pirtis žiemą primena karštą smėlį ar pagulėjimą ant saulės įkaitinto akmens. Žmogus apsiprausia, ramiai pasikaitina, apsipila šaltu vandeniu. Dažniausiai tokiose pirtyse būna didelėje salėje centrinis akmeninis šildomas gultas, ant kurio gulama, daromas masažas. Yra įvairių variacijų.

Tarybiniais laikais buvo pastatyta pirtis Alma Atoje. Čia buvo centrinis gultas – 40 laipsnių temperatūros akmuo, ir keli kambariai su 45 ir 50 laipsnių akmenimis.Nustatyta, kiek buvo galima gulėti ant kiekvieno iš jų. Po procedūros kūnas įkaista tiek, kad beveik nieko nejauti apsipylęs lediniu kalnų vandeniu. Labai įdomios Maroko pirtys Paryžiuje. Jas išgarsino Luji de Finesas filme "Didysis pasivaikščiojimas": anglų lakūnai, numušti virš Paryžiaus, turėjo susitikti turkiškose pirtyse. Kaip ir įprasta, tokioje pirtyje yra centrinis karštasis gultas ir papildoma salė su stipriu ir sausu karšto oro srautu galvos lygmenyje. Ant gulto kūnas kaitinamas karštu oru, kojos nuleidžiamos į ledinį vandenį. Kontrastas neįtikėtinas. Pasidaryti panašią pirtį gana sudėtinga, ypač kaitinamus akmeninius guolius.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.