Pelėkautus keičia naujosios technologijos

Tiesą sakant, dabar ir katino neberiekia, kad nebedrumstų ramybės įkyrūs graužikai. Naudojant šiuolaikines technologijas pilkųjų "įnamių" galima atsikratyti tiesiog be papildomų pastangų.

Graužikai yra žinduoliai, pasaulyje jų yra apie 1800 jų rūšių. Nedidelė dalis iš jų yra naminiai graužikai, kurie prisitaikę gyventi žmogaus aplinkoje. Jie gali gyventi, daugintis atviroje gamtoje ir pastatuose, kanalizacijos sistemoje, o ondatros, vandeniniai pelėnai apsigyvena prie vandens telkinių (upių, ežerų, pelkių).

Graužikai išplitę visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą, Grenlandiją. Jie lanksčiai prisitaikę prie įvairių gyvenimo sąlygų. Žmogaus aplinkoje daugiausia išplitę peliniai graužikai naminės pelės, pilkoji ir juodoji žiurkė, pelė geltonkaklė, pelė mažylė, miško pelė, vandeniniai pelėnai ir kt. Lietuvoje labiausiai paplitusios naminės pelės ir pilkosios žiurkės, o Vakarų Europoje ir Afrikos kontinente - juodoji žiurkė. Šie graužikai skiriasi vienas nuo kito dydžiu, kailiuko spalva, gyvenimo būdu, mityba. Jų daroma žala aplinkai ir žmogui yra skirtinga. Visi graužikai vidutiniame ir apatiniame žandikaulyje turi po vieną porą priekinių dantų, kurie pastoviai auga, todėl graužikai griaužia viską: medieną, elektros laidus, kabelius, lengvai pragraužia betoną, net metalą. Graužikai maitinasi žmonių maistu, daro didelę ekonominę žalą. Žiurkės gali išpjauti viščiukus, mažus triušiukus, išgeria paukščių kiaušinius, o taip pat gadina įrangą, tarą, savo ekskrementais užteršia maisto produktus. Tokie maisto produktai netinka realizacijai. Svarbu, kad graužikai sąlygoja kai kurių infekcinių susirgimų plitimą. Graužikai lengvai susiranda maistą, nes turi gerai išvystyta uoslę, regėjimą, klausą. Gerai išvystyta klausa graužikai girdi ne tik žmogaus girdimų dažnumų diapazonu, bet taip pat ir ultragarsą. Ši graužikų savybė naudojama, bandant juos atbaidyti ultragarso generatoriais.

Graužikai nuolat migruoja iš vienos vietos į kitą. Migracija gali būti susijusi su aplinkos sąlygų pokyčiais; maisto, vandens, prieglobsčio ieškojimu. Rudoji žiurkė keliauja iki 660 metrų, o naminės peles iki 10 metrų ir daugiau.

Graužikai pagal pamatus, kanalizacijos įrenginius rausia iki 30 m. gylio urvus. Jie gerai šokinėja ir laipioja sienomis, vamzdynais, gerai plaukioja. Namines peles galima aptikti net viršutiniuose pastatų aukštuose. Pelės lizdavietes įrengia dėžėse, taroje, konteineriuose, balduose ir su jais gali būti pervežtos iš vieno objekto į kitą.

Visi graužikai turi gerai išvystytą savisaugos instinktą - nuolat tyrinėja aplinką, joje esančius daiktus, maistą, po truputį ragauja, per kelis kartus įsitikinusios, kad nieko blogo neatsitiko, ima ėsti. Informaciją apie maisto radinį perduoda kitiems graužikams. Žiurkės ėda viską, esant badmečiui ėda net savo gentainius.

Graužikai suėda labai daug. Rudoji žiurkė per parą vidutiniškai suėda 25-30 gr. Maisto. Tai 100 žiurkių per metus gali suėsti beveik toną maisto. Paskaičiuota, kad Airijoje kasmet žiurkės suėda apie 48 milijonų tonų grūdų. Tokio kiekio pakaktų išmaitinti ketvirtį milijardo žmonių. Literatūroje yra duomenų, kad kiekvienais metais žiurkės sunaikina planetos grūdinių pasėlių penktąją dalį. Naminės pelės daugiau mėgsta ėsti sausus produktus (duoną, grūdus, kruopas) - per parą suėda iki 3-8 gr. sausų produktų, išgeria 1,5 ml vandens.

Pelės dauginasi 3-4 kartus per metus. Kiekvienoje vadoje po 3-8 jaunikius. Jaunikiai subręsta per 2-3 mėn.. Tai priklauso nuo maisto, vandens, saugumo, galimybės išvengti priešų. Didelis naminių graužikų skaitlingumas daro ne tik ekonominę žalą, bet sąlygoja ir infekcinių ligų plitimą.

Ligos, kurias platina gyvūnai, vadinamos zoonozėmis, jų yra gana daug. Ypatingai didelę epidemiologinę reikšmę turi juodoji žiurkė. Ji gali būti ypatingai pavojingo susirgimo - maro infekcijos šaltiniu. Užsikrėtusi žiurkė žūna. Jos ektoparazitai - blusos ieško naujo šeimininko. Puola kitus šiltakraujus gyvūnus, tame tarpe ir žmogų. Maro epizotija cirkuliuoja laukinių graužikų tarpe. Susidaro maro židiniai. Dabartiniu metu maro židinių yra: Pietų Amerikoje, Konge, Pietų Afrikoje, Turkestane ir kt.

Visame pasaulyje kasmet registruojama leptospirozė - lai užkratas, esantis graužikų inkstuose. Leptospirozės sukėlėjas į aplinką patenka su graužikų šlapimu. Tuo būdu yra užkrečiama dirvožemis, vanduo, maisto produktai.

Vandens žiurkės gali būti tuleremijos infekcijos šaltiniu. Užsikrėtusi žiurkė su šlapimu, išmatomis išskiria sukėlėją į aplinką. Žmogus šiuo susirgimu gali užsikrėsti medžiodamas, apdorodamas žvėrelių kailius, dirbdamas žemės ūkio darbus.

Per pastaruosius dešimt metų Europoje padaugėjo salmoneliozės susirgimo atvejų. Šį susirgimą platina pelės ir žiurkės, jos yra salmoneliozės infekcijos šaltinis.

Peliniai graužikai yra šių susirgimų šaltinis: toksiplazmozės, hemoraginės karštligės su inkstiniu sindromu, lisieriozės, trichiniliozės, limfocitarinio choriomeningito, pseudotuberkuliozės, pasiutligės ir kt.

Graužikai yra labai vislūs, neišrankūs gyvenimo sąlygoms, viską ėdantys, greitai migruojantys, darantys didelę ekonominę žalą, jie yra visapusiškai pavojingi gyvūnai, kuriuos būtina naikinti.

Graužikų naikinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas ir jų naikinimą savo aplinkoje privalo organizuoti visos įmones, įstaigos ir organizacijos.

Lietuvoje graužikų naikinimą atlieka profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo įmonės.

Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis