Glaistas sienoms: kokį glaistą pasirinkti?

• 

Statybinis glaistas - tai plonasluoksnis smulkus mišinys porėtam tinko paviršiui išlyginti. Prie šiuolaikinių glaistų galima priskirti ir plonasluoksnius tinkus bei gipsinius tinko užpildus.

Statybinių medžiagų parduotuvėse gausu įvairiausių lietuvių bei užsienio gamybos sausų ir paruoštų naudojimui ("šlapių") glaistų.

Tad kokį glaistą naudoti sienoms jūsų namuose?

Pasirinkti bus paprasčiau, jei žinosite, kokį pagrindą: betoną, mūrą, tinką, gipskartonį jums reikės glaistyti, kokios tai bus patalpos: sausos, drėgnos, šlapios ir kokia bus galutinė apdaila.

Sienų glaistus galima skirstyti pagal cheminę sudėtį, kuri ir apsprendžia jų paskirtį.

Visus glaistus sudaro trys pagrindinės sudedamosios dalys. 1. Užpildas- tai smėlis, kalkakmenio, gipso, kreidos, marmuro milteliai ir kitos natūralios smulkintos gamtos iškasenos. Ši dalis sudaro 75 - 95% glaisto sudėties. 2. Rišančioji medžiaga - tai organiniai, polimeriniai, latekso, akrilo klijai, cementas, bevandenis gipsas ir kitos medžiagos, kurios sukabina užpildo daleles vieną su kita. Rišančioji medžiaga, kurios būna vos 5-25% ir apsprendžia pagrindines glaisto savybes, be to atsispindi paties glaisto pavadinime, pavyzdžiui: "polimerinis glaistas", "cementinis glaistas" ir t.t. 3. Cheminiai priedai - tai cheminės medžiagos pagerinančios tam tikras glaisto savybes, pavyzdžiui apdirbimą, elastingumą ir t.t. Jie sudaro vos kelias procento dalis, tačiau turi didelę reikšmę glaisto kokybei.

Gipsiniai glaistai bei storasluoksniai tinko užpildai pasižymi storu sluoksniu, bei greitu stingimu, tačiau jie tinka tik sausoms patalpoms, nes sudrėkęs gipsas plečiasi ir trūkinėja. Gipsinius užpildus statybininkai naudoja kreivoms sienoms bei luboms išlyginti senos statybos būstuose, bei instaliacinių dėžučių montavimui, tuštumų užpildymui. Jei naudosite gipso pagrindo glaistus, sienas prieš tai patartina gruntuoti specialiais gruntais.

Jei reikia glaistyti drėgnas patalpas, tokias kaip vonia, virtuvė, rūsys, tambūras, geriausiai tiks cementiniai glaistai. Jie ne tik puikiai atlaiko drėgmę, bet ir temperatūrų kaitą, šaltį, be to yra kieti ir tvirti, todėl taip pat rekomenduojami intensyviai eksploatuojamose patalpose, pavyzdžiui parduotuvėse. Šios rūšies glaistai būna balti ir pilki. Pilki cementiniai glaistai gana pigūs, o balti brangesni, todėl juos reikia naudoti ten, kur apdailai planuojama naudoti baltus ir šviesių atspalvių dažus, nes pilka spalva prasimuša net per kelis dažų sluoksnius. Cementiniai glaistai dedami ant kietų, stiprių , švarių ir būtinai drėgmei atsparių paviršių, tokių kaip betonas, kalkiniai -cementiniai tinkai. Labai sausus paviršius būtina drėkinti vandeniu. Specialaus gruntavimo reikėtų nebent labai įgeriantiems paviršiams.Šie glaistai ilgiau džiūna, jų nepatartina džiovinti kaloriferiais, atvirkščiai, reikėtų saugoti nuo greito perdžiūvimo.

Polimeriniai glaistai, kurių rišančioji medžiaga - polimeriniai klijai, patys populiariausi. Jie elastingi, plastiški ir lengvai šlifuojami, todėl galima tikėtis, kad juos naudodami statybininkai tikrai pasieks lygų ir glotnų paviršių. Šie glaistai gerai praleidžia garus "kvėpuoja", prie jų puikiai limpa dažai. Jie tinka glaistyti paviršius tinkuotus cementiniais, kalkiniais, gipsiniais tinkais, bei glaistytų ar dažytų vandens pagrindo dažais sienų pataisymui, gipskartonio plokščių glaistymui. Polimerinius glaistus reikėtų naudoti sausose patalpose. Gruntai naudojami surišti tik senus, silpnus paviršius.

Organinių glaistų rišančioji medžiaga - organiniai gyvulinės kilmės klijai. Jų savybės labai panašios į polimerinių glaistų, tačiau jie mažiau plastiški. Paruošti organiniai glaistai karštomis vasaros dienomis greitai genda. Šios bėdos galima išvengti glaistą perkant sausų miltelių pavidale, pavyzdžiui Vetonit KR, ir maišantis nedideliais kiekiais.

Lateksiniai glaistai labai lankstūs ir plastiški, tačiau sunkiai praleidžia drėgmę, be to juos sunku dažyti ir jie reikalauja specialių lateksinių dažų.

Galima pastebėti, jog skandinaviškų ir vokiškų glaistų frakcijos (grūdelių dydis) dažniausiai būna stambesnės nei įprastų lietuviškų glaistų. Labai mažos frakcijos glaistai dengiasi plonu sluoksniu ir tik užkemša tinko poras. Norint užglaistyti gilesnes paviršiaus įdubas ir gerai išlyginti sieną, tenka glaistyti 3-5 kartus labai plonais sluoksniais, nes daugiau kaip 0,5mm storio ištisinis sluoksnis džiūnant ima trūkinėti, o šlifuojant paviršius "užsigeležina" - tampa labai glotnus, ima blizgėti, sunkiai šlifuojasi. Todėl iš pirmo žvilgsnio lyg ir veidrodinio blizgesio paviršius, nudažius gali atrodyti banguotai. Tai ypač aktualu, jei dažai bus tamsūs arba turės blizgesio. Didesnės frakcijos glaistai paprastai iš karto gali būti glaistomi storesniais (iki 1mm ištisinis) sluoksniais 2-3 kartus, (pirmą kartą vertikalia kryptimi, po to horizontalia, o trečią kartą - pataisant klaidas) taip išlyginant tinko nelygumus. Jie lengviau šlifuojasi, todėl mažėja darbo sąnaudos ir lengviau gaunamas lygus paviršius. Nors paviršius po šlifavimo gali atrodyti šiek tiek porėtas ir minkštas, tačiau gruntai ir dažai su juo gerai sukimba bei po antro dažymo visiškai padengia poras.

Renkantis glaistą gipskartonio plokštėms reikia žinoti, kad gipskartonio plokščių siūlių užtaisymui būtina naudoti specialius glaistus. Jie būna gipsiniai arba polimeriniai sausų miltelių pavidale ir pasižymi ypatingu plastiškumu ir lankstumu. Gipsiniai glaistai greitai stingsta, juos maišant reikia labai tiksliai dozuoti vandenį ir užmaišyti kiekį, kurį galima suvartoti per pusvalandį. Polimerinį glaistą, pavyzdžiui Siloite, sumaišius su vandeniu galima naudoti kelias paras laikant sandariai uždarytuose induose arba tiesiog užpilant ant viršaus šiek tiek vandens tam, kad glaistas nesukietėtų.Tai leidžia racionaliai dirbti be atliekų. Patį gipskartonį rekomenduojama glaistyti dviem etapais. Iš pradžių užglaistyti sujungimų siūles, kampus bei varžtų galvutes, o joms išdžiūvus, sekančią dieną ištisai glaistyti visą plokštumą. Tai suvienodina paviršių ir dažant dažai vienodai dengia visą plokštumą.Ištisiniam gipskartonio glaistymui galima drąsiai naudoti ir įprastus polimerinius, organinius glaistus.Jie pigesni, be to minkštesni ir todėl geriau šlifuojasi.

Prieš dažymą visus glaistus būtina šlifuoti instrukcijose nurodyto rupumo šveičiamu popierium ( dažniausiai 100 - 160 markės ) ir būtinai gruntuoti dažų gamintojų rekomenduojamais gruntais.Tai suvienodina paviršiaus įgeriamumą ir dažai sieną dengia lygiai ir vienodai. Paprastai dažoma 2-3 kartus, pradedant lubomis ir baigiant sienomis. Neišsigąskite, jei po pirmo dažymo vietomis išryškės nedideli įbrėžimai ar nelygumai, juos galima lengvai pašalinti užtepus plonu glaisto sluoksniu, ir sekantis dažų sluoksnis taisytas vietas visiškai paslėps.

Tapetus klijuoti galima ir ant vieną kartą glaistytų sienų, o jei tapetai stambios faktūros, o tinkas labai lygus, glaistyti nėra būtina. O štai keramines plyteles galima klijuoti tik ant stiprių cementinių glaistų.

Jei norite apskaičiuoti kiek glaisto reikia sienai glaistyti, išeigą apytiksliai galima skaičiuoti taip: 1,2 kg sausų miltelių arba 1,6 kg "šlapio" glaisto vienam kvadratiniam metrui. Tačiau šios išeigos gali keistis dvigubai priklausomai nuo glaistomo paviršiaus kokybės.

Visi cementiniai ir gipsiniai glaistai pakuojami tik į popierinius maišus. Sausi Polimeriniai bei organiniai gali būti popieriniuose maišuose, o jau sumaišyti su vandeniu "šlapi" - polietileno maišeliuose bei kibirėliuose. Norint palyginti skirtingų glaistų kainą, dažnai daroma ta pati klaida: tapatinama sausų miltelių ir "šlapio" glaisto to paties svorio kaina. Tuo tarpu ruošiant glaistą iš sausų miltelių, jie maišomi su 6-11 litrų ( konkretus kiekis pateikiamas instrukcijose ) vandens ir jo kiekis pasidaro kur kas didesnis. Pavyzdžiui, 25kg maišas sauso suomiško glaisto Vetonit LR maišomas su 10 l vandens, todėl 25kg šio glaisto kainą reikia lyginti su 35kg "šlapio" glaisto.

"Šlapieji" glaistai nereikalauja jokio papildomo maišymo, tačiau jų išeiga gali būti didesnė dėl greito senėjimo ir nepatogių polietileno pakuočių. Be to, kai kurie gamintojai taupydami brangius priedus ir rišiklius neišlaiko geros, pastovios kokybės, todėl pigūs glaistai tepant veliasi, džiūnant trūkinėja, o juos dažant gruntų bei dažų išeiga gali būti kur kas didesnė.

Lietuvos klimatas gana drėgnas, permainingas, todėl vidaus sienų apdailai rekomenduojama naudoti "kvėpuojančius ", garui laidžius glaistus bei dažus.

Remigijus Ciesiūnas