Tiltai, tilteliai, klojiniai landšafte

Vienas iš puikių sprendimų landšafto dizaine - tiltai, tilteliai ir takeliai (lentų ar rąstelių paklotai). Ypač sėkmingai šie elementai įsilieja į aplinką, kai pagaminami iš medžio.

Medinis sijinis tiltelis

Nepakeičiami tiltai ir tilteliai žemumose esančiuose  sklypuose, kur reikia įrengti kelią, pavyzdžiui, susisiekimui tarp pagrindinės teritorijos ir kokio nors tolimesnio statinio arba per griovą. Kartais tiltus ir tiltelius stato ir ten, kur aukštas dirvos lygis, bet norima suteikti landšaftui išbaigtumo arba realizuoti kokius nors originalius sumanymus. Tokiu atveju tiltai ir tilteliai  naudojami norint pabrėžti vieną ar kitą objektą.  Pavyzdžiui, tilteliai, vedantys į rąstinę pavėsinę, sukuria stiliaus su supančios aplinkos landšaftinėmis formomis vientisumą.  Taip pat tinkamas sprendimas - iškloti mediena centrinį takelį, vedantį link arkos, medinio paviljono ir pan.

Jeigu sode yra vandens telkinys, tam, kad jis taptų ne paprasčiausiu atsitiktiniu vandens objektu, o organišku landšafto papildymu, sklypo „žvaigžde", verta apgalvoti ir apie jo atitinkamą  apipavidalinimą.

Pirmiausia dėmesys atkreiptinas į tai, kaip atrodys priėjimas prie vandens. Vienas iš būdų, kaip įrengti takelį, vedantį link vandens telkinio - bet kokia natūrali medžiaga, kuri organiškai derės su kitais sodo elementais. Pavyzdžiui, mediniai tilteliai.  Beje, medis, būdamas pačia šilčiausia ir gyva gamtine medžiaga, idealiai papildo ir akmenį bei metalą (arba atvirkščiai), natūraliai įsilieja į bet kokią architektūrinę kompiziciją, pagyvina bet kokias konstrukcijas,  suminkština akmeninės sienos sunkumą, sušildo metalinius elementus.

Neretai takelių klojimui naudojamos skersai supjaustytos rąstų „tabletės".  Tokių dekoratyvinių elementų tarpuose galima pasodinti žolę.

Medinis takelis gali atrodyti ir taip

Medinis grindimas atrodo natūraliai, o rievių piešinys niekada nevargina žvilgsnio. O ir vaikščioti tokiais takeliais vienas malonumas. Žinoma, tokie elementai  reikalauja specialaus apdirbimo, apsaugančio nuo  ankstyvo medienos senėjimo, spalvos praradimo, puvimo.

Kartais naudojami vienodo dydžio išilgai perpjauti rąsteliai, klojami vienas prie kito (bet būtinai paliekami tarpeliai, kad mediena nesideformuotų, išbrinkusi nuo drėgmės). Taip sukuriamas idealiai lygus paviršius su puikiai matomu medienos piešiniu. Kartais rąsteliai dedami tam tikru atstumu vienas nuo kito, sukuriant savotišką vizualinį medinės konstrukcijos lengvumo efektą.

Jei medinis paklotas pakankamai pakeltas virš žemės paviršiaus, apatinė banguojanti neapdirbtų rąstelių pusė atrodo labai efektingai.  Net drėgnu oru tinkamai apdirbtas medis neslidus,  eiti tokia danga patogu ir malonu.  Vakarais, kai oro temperatūra pradeda mažėti, mediniai tilteliai ir takeliai vis dar laiko saulės šilumą. Tai ne tik malonu, bet ir sveika. Įrodyta, kad basomis vaikščioti labai naudinga. Bet ne kiekvienas ryšis leisti vaikui basomis bėgioti žole ar vėsiais akmeniniais takeliais,  kitas reikalas - saulės įkaitintas medinis paklotas.

Originaliai atrodo paklotai iš lentų, pakloti skirtingais lygiais.  Tokiu atveju vienas medinis paklotas baigiasi, tarsi tskirdamas vieną sodo zoną nuo kitos. Sekantis klojamas ant jo, suformuodamas laiptelį. Antrasis lygis gali būti siauresnis, arba virsti net takeliu ant jo, toliau vedančiu į kitą sodo dalį arba link vandens telkinio.

Lentų pakloto arba tiltelio pagrindas paprastai daromas iš medinių tašelių arba rąstelių. Jie dedami ne tiesiai ant žemės, o ant pamato, saugančio nup puvimo.

Virš nedidelio upelio galima įrengti dekoratyvinį tiltelį.  Ir visai nesvarbu, kad tą upeliuką galima paprasčiausiai peršokti ar net peržengti.  Medinis tiltelis drožinėtais arba paprasčiausiais turėklais suteiks upeliui nepakartojamą  šarmą. Tiltelis į platesnę upę, prūdą ar ežerą suteks galimybę ne tik prie jo prieiti nesušlapus kojų, bet ir pasėdėti, pažvejoti, upės atveju be sunkumų pereiti į kitą krantą.

Mediniai arba kitokie tilteliai gali būti įrengti tiesiog ant vandens arba pakelti virš jo. Medienos plastiškumas leidžia įgyvendinti lakiausios fantazijos vaisius. Turėklai gali būti dekoruoti drožiniais, ištekinti kaip kolonos. Tiltas gali būti statomas iš rąstų, suteikdamas vandens telkiniui užbaigtumo ir archajiškumo įspūdį. Taip pat galima statyti tiltelį iš lentų ir  medinių tašelių, taip padarant jo konstrukciją lengvesne, romantiškesne, su plonais tinkleliu sukaltais turėklais.  Medinis tiltas gali būti tiesus, gali būti ir arkos formos.  Jei ant vandens telkinio kranto arba netoli jo yra pastatyta medinė pavėsinė, tai tiltelį su ja galima sujungti medžiu dengtu  takeliu arba tilteliais.

Statant medinius tiltelius, sijas ir laikančiąsias konstrukcijas  tikslinga  įrengti ant pamato arba paslėptų betoninių  polių: tai padidins viso statinio tvirtumą ir užtikrins minimalų medienos kontaktą su vandeniu.

Akmeninių tiltų statyba  - labai sudėtingas procesas, jis reikalauja daugybės apskaičiavimų. Žinoma, akmeninės konstrukcijos atsparesnės vandens poveikiui, nors anksčiau ar vėliau ir jos nusileidžia nenugalimai jgai. Kita vertus, istorijoje nemažai pavyzdžių, kai mediniai tiltai ant rąstinių polių išstovėjo amžius, o jų konstrukcijos išlaikė didžiules apkrovas.

Jei sodui renkatės japonišką ar kinų stilių, tai ir čia be tiltelio neapsieisite. Japonai ir kintiečiai vandeniui teikia ypatingą reikšmę,  todėl stengiasi kontaktą su juo padaryti maksimaliai patogų.  Dažnai jie pavėsines, pogodas ir tiltukus sujungia vientisu mediniu takeliu. Medituoti prie vandens labai patogu ant ežerėlio ar tvenkinio viduryje besibaigiančio tilto. Vienas iš rytietiško stiliaus požymio - tiltelių virš sraunių upelių statyba.

Medinis tiltelis

Galima pakloti lentas ar rąstelius glaudžiai vieną prie kito, arba palikti tarpelius, kad per juos matytųsi vanduo. Galima išlenkti arkos forma arba padaryti keletą arkų, laikančių tiltą tam tikrame aukštyje virš vandens. Vienas iš pagrindinių bet kokio tilto dekoratyvinių detalių - jo turėklai. Jie gali būti lenkti, siauri, iš tolo atrodyti kaip mezginių ornamentai. Gali būti tiesūs, platūs, kuriuos galima drąsiai atsiremti visu svoriu. Medinio tilto dekoratyvumas ir proporcijos priklausys nuo bendro landšafto stiliaus.  Net labai gražus tiltelis neatrodys taip, kaip tikėjotės, jei jis niekaip nesusijęs su aplinkos statiniais.  Tačiau dažnai tilteliai statomi net ten, kur nėra vandens, nei natūralios kliūties,  kurią reikėtų įveikti.  Medinis šiek tiek lentas tiltelis su dailiais turėklais gali tapti dekoratyviu lyguminės vietovės papildymu, pratęsti takelį, vedantį link pavėsinės.  Tiltelių panaudojimo galimybių - daugybė. Jų panaudijimas kuriant landšafto dizainą - puikus meninis sprendimas, suteikiantys papildomas galimynes kuriant vieningą stilistinę kompoziciją.

Tilto statyba savo rankomis

Dar nuo senų senovės žmogus perėjimui per upelius statydavo primityvius tiltelius. Medžio kamienas, permestas nuo vieno kranto į kitą, yra paprasčiausias tilto variantas. Nupintas iš medžių šakų kabantis perėjimas per platesnę upę - primityvus kabančiojo tilto tipas.

Civilizacijai vystantis, tiltų konstrukcijos vis labiau ir labiau tobulėjo, vis labiau besiskirdamos savo funkcine paskirtimi. Vis dėlto mediena, kaip ir anksčiau, lieka labiausiai paplitusia nesudėtingų tiltų statybos medžiaga. Savarankiškai nedidelių tiltelių statybai mediena tuo labiau nepakeičiama medžiaga, nes ji pakankamai lengvai pasiduoda rankiniam ir mechaniniam apdirbimui. Taip pat nesunkus ir medinių konstrukcijų dalių sujungimas.

Medžiagos tilto statybai

Medinių tiltų statybai daugiausia naudojama spygliuočių mediena,  pirmiausia - pušis, nes ji pasižymi tiesiu ir lygiu kamienu, geromis fizikinėmis mechaninėmis savybėmis, dideliu atsparumu puvimui, ne tokia šakota, kaip kitos medienos rūšys.

Tilto statybai reikalingi kaip ir apvalūs rąstai, taip ir pjautinė įvairių pjūvių miško medžiaga.

Sijinis tiltas

Paprasčiausias medinių tiltų tipas - sijiniai tiltai. Jie statomi sujungti netoli vienas kito esančius krantus - 8-10 metrų. Pagrindiniai tokio tilto elementai - atramos ir sijos, dengiantys atstumus tarp atramų. Virš sijų klojama važiuojamoji tilto dalis, kuriai tenka nuolatinė arba laikinoji judanti apkrova.

Todėl šie tiltai ir vadinami „sijiniais". Sijinių tiltų konstrukcijos gali būti įvairios ir priklauso nuo perdengiamų tarpų dydžio, apkrovos,  judėjimo tiltu intensyvumo.

Pažiūrėsime, kaip statomi paprasčiausi sijiniai tiltai. Tiltai, parodyti piešinėliuose, skirti pėsčiųjų eismui ir lengvojo transporto persikėlimui per nedideles kliūtis.

Sijinis tiltas. Asa.lt pieš.

Sijinis tiltukas (pjūvis). Asa.lt pieš.

Tiltelio per 5 m pločio daubą, parodyto 1 pieš., statyba prasideda nuo  žymėjimo ir išilginės tilto ašies nustatymo ir skersinių sijų išdėstymo.

Tilto žymėjimas vietovėje. Asa.lt pieš.

Žymėjimas atliekamas primityviu būdu specialiu šablonu. Šablonas daromas iš apobliuotų sujungtų į lygiakraštį trikampiį lentų ir būtinas stačių kampų žymėjimui. Trikampio matmenys 1,5х2,0х2,5 m.

Gairelėmis arba kuoliukais pažymima išilginė ašis. Pažymimas tilto plotis - 3 metrai (po 1,5 m nuo išilginės ašies). Pagal šias linijas bus paklotos tilto sijos. Skersinės sijos palojamos 2,7 m atstumu nuo skersinės tilto ašies.

Prieš klojant skersines sijas, iš abiejų dengiamos daubos pusių  nuskutamas gruntas, kuris tvirtinamas sutrombuota skalda. Vėliau apsisaugojimui nuo sijų nusėdimo ir puvimo papildomai priberiamas 40-50 cm storio sluoksnis skaldos arba žvyro. Grunto paviršius  nupjaunamas ne mažesniu nei 1:20 nuolydžiu nutekėjimui per prasisunkiantį  pro skaldą vandens.

Atraminės tilto dalies pjūvis. Asa.lt pieš.

Ant skaldos klojamos skersinės sijos (iš 30-32 mm diametro rąstų, 4 m ilgio, nuobliuoti dviem briaunomis). Kad būtų išvengta judėjimo, sutvirtinama kuolais, įkalamais iš abiejų pusių.

Tilto sijos iš nuobliuotų dviem briaunomis 30 cm diammetro 6 m ilgio rąstų, dedamų ant skersinių sijų pagal anksčiau pažymėtas linijas. Sijų galai apsaugomi nuo puvimo smaluotomis lentomis?. Ant sijų klojamas vientisas paklotas iš lentų, pagamintų iš 28-30 cm diametro rąstų. Lentos tvirtinamos ant sijų prispaudžiamaisiais 24 cm diametro rąstais, prikalamais šerpetotomis vinimis. Prispaudžiamieji rąstai reikalingi apsaugai, kad automobiliai nenukristų nuo tilto.

Polinis tiltas ant atramų

Kai reikia, kad tiltu per nedidelę upę ar upelį galėtų judėti sunkesnės apkrovos, statomas tiltas ant polių.

5,5 m pločio tilto, dengiančio maždaug 4,25 m pločio kliūtį, statyba  (brėžiniai po straipsniu), taip pat prasideda nuo žymėjimo. naudojantis šablonu pažymima išilginė tilto ašis, ant jos pažymimas vidurys ir  kuoliukais - atramų iš sijų sudarytų, sujungtų užmaunant, padėtis.

Pirmasis tilto statybos etapas - polinių atramų statyba. Paprasčiausiam tilteliui polių įkalimas gali būti atliekamas rankiniu kaltuvu nuo paprastų pastolių („ožio"), statinių, dėžių, jeigu poliai kalami sausoje vietoje. Jeigu jie kalami į vandenį, darbas atliekamas iš valčių ar plaustų.

Poliai daromi iš 30-32 cm diametro rąstų. Centriniai kalami pagal numatytą išilginę tilto ašį (kliūties - pvz., upelio - plotis 4,25 m). Abiejuose jų pusėse 1,8 m atstumu kalama po polį. Įkalimo gylis turi būti ne mažesnis nei 3-3,5 m. Apatinę polių dalį būtina apdirbti antiseptinėmis medžiagomis, apsaugančiomis nuo puvimo. Įkaltų polių galai sulyginami ir apdailinami. Sulyginant turi būti paliekama atsarga nusėdimui 2-3 cm. Ant polių būtina būtina iškirsti atsikišimus, kurie paskui „įeis" į lizdus įmaunant, sujungiant polius su sijomis. Atsikišimai daromi 1/3 polio diametro, polių užkarpos nupjaustomos, kad jose neužsistovėtų vanduo. Užmovimui naudojami 30-32 cm diametro 5,5 m ilgio rąstai. Juose iškertami lizdai, kurių gylis turi būti 0,5-1 cm didesnis už polių  užkarpų aukštį, kad slėgis muo užmovos būtų perduodamas ne per užkarpą, o per visą polio lietimosi su užmova  plotą.

Lizdai užmovose turi būti priderinti prie atitinkamų polių užkarpų. Tam kiekvienos užmovos žymėjimą reikia atlikti atskirai, pritaikant  tos polių eilės užkarpoms, ant kurių užmova bus uždėta. Kartais  užmova sutvirtinama su poliais dar ir apkabais iš juostinio metalo. Apkabai apkabina užmovą ir prie poliaus tvirtinami varžtais.

Ant užmovų dedamos sijos - 30 cm diametro 5,5 m ilgio, išdėstytomos virš polių ašių. Sijos diametras 26 cm. Vietose, kur  remiasi, užmovose ir sijose  daromi iškirtimai. Juos sijose reikia daryti dar ant kranto, stengiantis nustatyti jų vietą maksimaliai tiksliai.

Sankasa, besišliejanti prie tilto, palaikoma 24 cm diametro apvarinėmis sienelėmis iš juodgrindžių, kuri tvirtinamas prie iš anksto įkaltų trumpų polių (įkalimo gylis 1,5 m). Virš sijų klojamas paklotas iš pusrąsčių (26 cm dydžio). Pageidaujant galima virš pakloto, važiuojamosios dalies pločio ribose, vinimis prikalti viršutinį paklotą iš bet kokio dydžio lentų, išdėstytų išilgai tilto. Tai daroma tam, kad lentos paskirstytų slėgimą nuo judančios tiltu apkrovos ant keleto plokštumų.

Važiuojamosios dalies kraštuose 3,5 m atstumu tvirtinami pusrąsčiai, pasukti plokščiąja puse į važiuojamąją dalį, kurie prikalami vinimis arba medvaržčiais.

Ši tilto konstrukcija numato pėsčiųjų zonos (šaligatvių), atskirtų tilto pakraštyje turėklais, įrengimą. Šiuo atveju šaligatvis bus atstumas tarp apvaliosios apsauginio pusrąsčio pusės ir turėklų. Jo plotis neturi būti mažesnis nei 0,5 m. Tilto turėklai 1 m aukščio, sudaryti iš ranktūrių, pritvirtintų ant turėklų statramsčių dygliais. Dyglių ir užkaitų dydžiai - 5х5 cm, gylis irgi 5 cm.

Statramsčiai ir turėklai daromi iš 14х14 cm tąšelio. Apačioje jie fiksuojami varžtais. Atstumai tarp turėklų statramsčių 2-2,5 m. Prie turėklų statramsčių (per aukštį) pritvirtinamos viena arba dvi lentjuostės (5х8 cm), būtinos dėl pėsčiųjų saugumo. Tilto galuose turėklai  šliejasi prie nuožulniai įkastų į žemę 26 m stulpų, tarnaujančių kaip turėklų apsauga nuo tiltu važiuojančių automobilių smūgių.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.