Obelų formavimas ir genėjimas

Formavimo ir genėjimo laikas

Obelis galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku. Tačiau, priklausomai nuo vaismedžių amžiaus, augimo stiprumo ir ištvermingumo žiemai, svarbiausi yra trys genėjimo ir formavimo laikotarpiai. Pirmasis - vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai, t. y., žiemą ir pavasarį iki obelų žydėjimo pabaigos. Antrasis ‑ intensyvaus obelų augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje. Trečiasis - rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tai yra 3-4 savaitės iki obuolių skynimo, tai vadinamasis vasaros genėjimas.

Vaismedžių genėjimas ramybės metu ir vegetacijos pradžioje

Lietuvoje, ypač didesniuose ir senesniuose soduose, obelys pradedamos genėti žiemą. Genėjimo metu oro temperatūra turėtų būti nežemesnė kaip 10 ºC šalčio. Žiemą genimos ištvermingesnių veislių obelys. Genint žiemą, nereikėtų vaismedžio liemenyje padaryti labai didelių žaizdų. Vertingesnių ar mažiau ištvermingų veislių vaismedžius geriau genėti po didesnių šalčių, kovo - balandžio mėnesiais. Labai patogu, kai baigiama genėti ir šakos surenkamos iki pirmojo purškimo pesticidais (balandžio vidurio). Biologiniu požiūriu galima genėti ir sulapojusias bei žydinčias obelis, tačiau stipresnį genėjimą reikėtų baigti ne vėliau kaip savaitę po obelų žydėjimo. Genint vėliau, kai jau auga užuomazgos, labai sumažėja asimiliacinis lapų paviršius, smulkėja vaisiai.

Vaismedžiai labai skirtingai reaguoja į genėjimo laiką. Ramybės metu nugenėti vaismedžiai vešliau auga, augina daugiau ir ilgesnių ūglių. Todėl tuo metu genimos mažiau augių veislių, ar skurstančios obelys, ypač kai norima paskatinti vešliau augti ūglius. Augesnes, arba per vešliai augančias obelis geriau genėti vegetacijos metu, kai jos sulapoja arba net sužydi. Tuo metu nugenėti vaismedžiai mažiau auga, lengviau išlaikoma pusiausvyrą tarp jų augimo ir derėjimo, suformuojami norimos apimties vainikai, daugiau šviesos patenka į jų vidų. Prasidėjus vegetacijai, vengiama genėti per menkai augantys vaismedžiai. Kad vešliau augtų naujai pasodinti vaismedžiai, jie genimi irgi ramybės metu. Jeigu vaismedžiai pasodinti vegetacijos pradžioje, būtina juos skubiai nugenėti, kad geriau augtų.

Kai vaismedžiai formuojami prasidėjus vegetacijai, šakos palenkiamos horizontaliai arba žemyn, jeigu šis darbas nepadarytas rugpjūčio mėnesį. Tuo metu šakas galima įlaužti. Įlaužtos vietos greitai apauga žieve, šakos mažiau auga, kaip ir atlenktos bei pririštos virvutėmis. Šį formavimo būdą reikėtų propaguoti, nes formuoti vaismedžius įlaužiant šakas yra greičiau ir pigiau.

Antrasis genėjimo ir formavimo laikotarpis yra vasaros pirmoji pusė, kai trumpinamos vaismedžių viršūnės, pinciruojami nauji ūgliai, išlaužiami per daug vertikaliai augantys ūgliai. Kai vaismedžiai auga aukštesni negu reikia, nupjaunamos jų viršūnės. Pagrindinio genėjimo metu ramybės laikotarpiu arba prasidėjus vegetacijai, vaismedžių viršūnės negenimos, kad nepradėtų pernelyg sparčiai augti. Viršūnės trumpinamos birželio mėnesį, 2-3 savaites po žydėjimo. Tuo laiku patrumpinus viršūnes, sumažėja viršutinėje augalo dalyje vegetacijos metu susikaupusių augimo hormonų, ir viršūniniai ūgliai auga lėčiau.

Jaunų vaismedžių viršūnės visada gana stipriai auga ir dažnai iš viršutinių pumpurų bei stipresnių šakų galų užauga keli konkurentai. Birželio mėnesį, kai ūgliai auga vešliai, būtina išplėšti viršūnėje į viršų augančius konkurentus. Paliekami tik trumpi, horizontalūs ūgliai. Panašiai išlaužiami arba sekatoriais iškerpami ir šakų viršūnėse augantys konkurentai, ypač stipriai augančių arba gausiai besišakojančių obelų.

Vasaros pirmoje pusėje stipriai augančius naujus ūglius galima pinciruoti, tuomet silpniau auga likusieji ūgliai, formuojasi daugiau vaisinių šakučių ir žiedinių pumpurų. Ūgliai pinciruojami visiems vešliai augantiems ('Alva', 'Gloster') ir nuplinkančiomis šakomis ('Rubin', 'Paulared') vaismedžiams. Vasaros pirmoje pusėje ir viduryje galima išgenėti ir vertikalius, vešliai augančius ūglius. Jie būna dar nesumedėję, todėl jie tiesiog nuplėšiami nuo šakų rankomis. Vasaros pradžioje ir viduryje nugenėtų obelų labai sumažėja lapų asimiliacinis paviršius, gali susmulkėti vaisiai.

Trečiasis obelų genėjimo laikotarpis ‑ likus 3-4 savaitėms iki vaisių skynimo, rugpjūčio ‑ rugsėjo mėnesiais. Intensyvaus vaisių augimo, brendimo ir spalvinimosi metu svarbu, kad vaisius apšviestų saulė. Todėl likus 3-4 savaitėms iki vaisių skynimo, genimi nereikalingi ūgliai, kad pagerėtų augančių ir bręstančių vaisių apšvietimas. Be to, vaisiai gauna daugiau kalcio ir sandėliuose mažiau serga fiziologinėmis ligomis. Genimi tik stiprūs į viršų augantys ūgliai, horizontalūs ir silpnesni paliekami, nes jie reikalingi vainikams formuoti. Į viršų augantys ūgliai paliekami ne ilgesni kaip 20 cm ir su viršūnėje suformuotais žiediniais pumpurais. Vasarą ūgliai nupjaunami iki šakų, nepaliekant stuobrelių, nes kitais metais iš jų išaugs dar daugiau ūglių, kuriuos vėl reikės genėti.

Formuojant jaunesnius vaismedžius rugpjūčio mėnesį, ūgliai atlenkiami horizontaliai arba žemyn. Nors šį darbą galima atlikti ir kitą pavasarį, tačiau vasaros pabaigoje palenkti ūgliai mažiau auga į viršų, ypač 'Gloster' obelaičių. Sodui genėti tinkamiausi „Felko" ir „Sandwik" firmų pjūkleliai bei rankiniai sekatoriai su trumpomis ir ilgomis rankenomis. Aukštiems vaismedžiams ir viršūnėms genėti gerai tinka „Fiskar" firmos sekatoriai su ilgais kotais.

Obelų vainikų formos

Senuose soduose įvairaus amžiaus ir augumo obelų vainikai buvo įvairių formų. Dažniausiai obelys buvo formuojamos aukštinais - retašakiais, artimais natūraliems, katilo formos, mišriais, piramidiniais ir įvairių formų palmetiniais vainikais. Pastaraisiais metais žemaūgės ir pusiau žemaūges obelys dažniausiai formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais. Plinta dviliemeniai ar triliemeniai superverpstiniai bei ašiniai vainikai.

Paprastieji verpstiniai vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau nei 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu aukštyn formuojamos vis trumpesnės.

Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Šios formos vaismedžiai primena eglutę ir stengiamasi, kad jie būtų 2,5 m aukščio. Paprastieji verpstiniai vainikai dažniausiai formuojami rečiau augantiems pusiau žemaūgiams ir žemaūgiams vaismedžiams. Suformuotų vaismedžių apatinė vainiko dalis būna 2,0 m, vidurinė ‑ 1,5 m, o viršutinė ‑ 0,5 m pločio.

Laibųjų verpsčių vainikai turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio horizontalios šakos auga tik vainiko apačioje ‑ 0,7-1 m nuo žemės. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai, kurių vainiko apačia 1-1,5 m pločio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, daugumą vaisių geriau apšviečia saulė, užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibųjų verpsčių vainikų vaismedžiai būna apie 2,5 m aukščio.

Superverpsčių vainikai turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakutės ir visai nėra ilgų horizontaliųjų šakų. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Jų vainikai būna iki 1 m pločio,  vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai būna labai kokybiški.

Ašiniai vainikai turi stiprų vertikalų liemenį ir 2-3 metų amžiaus šakutes, visai nėra stiprių šakų. Šakutės visai nelankstomos. Jeigu dera vienmetės ir dvimetės šakutės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės nei dvejų metų, jeigu dera dvimetės šakutės - išgenimos senesnės nei trejų metų.

Ašiniai vainikai formuojami žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams. Jie būna 2,5-3 m aukščio.

Dviliemeniai superverpstiniai vainikai turi du liemenis, užaugintus 0,4-0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Liemenys 60º kampu nukreipti į priešingas puses ir pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje 1 m atstumu viena nuo kitos ištemptų vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2-3 metų šakutės. Šių formų vainikai formuojami žemaūgiams  vaismedžiams kurie auginami iki 2 m aukščio.

Triliemeniai superverpstiniai vainikai turi trys liemenis, išaugintus 0,4-0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Visi liemenys 60º kampu nukreipti į tris puses, o viršuje pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje 1 m atstumu viena nuo kitos ištemptų vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2-3 metų šakutės, kaip ir superverpstiniuose vainikuose.

Obelų formavimas paprastųjų verpsčių vainikais.

Pirmieji metai. Formuojant vaismedžius paprastųjų verpsčių vainikais, būtina atlenkti šakas ir saikingai išgenėti, suformuoti vertikalius liemenis ir vainikus su horizontaliomis, apačioje ilgesnėmis, o viršuje trumpomis šakomis.

Pirmojo genėjimo metu nuo kamieno iki 0,7 m aukščio nuo žemės išgenimos visos šakutės. Jeigu vaismedžiai reikiamame aukštyje būna su 4-6 horizontaliomis šakutėmis, jų nereikia genėti. Dažniausiai negenimi ir neformuojami gražiai išsikeroję vienmetukai arba dvimečiai vaismedžiai su vienmečiais vainikais. Tradiciškai augintų dvimetukų dažniausiai išgenimos smailiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti. Kitos aukštyn augančios šakos atlenkiamos horizontaliai su virvute ir formuojamas apatinis vainikas.  Formuojant mažiau šakotus vaismedžius, kurie turi tik tris šakas, jos atlenkiamos horizontaliai, o 0,2 m aukštyje virš viršutinės šakos patrumpinama viršūnė. Tai paskatina augti naują viršūnę ir šonines šakas, kurios papildys esamas apatiniame vainike.  Nešakoti sodinukai patrumpinami 0,9-1,0 m ir 0,7-0,9 m aukštyje auginamos kelios šakos vainikams formuoti. Jeigu sodinukas turi tik vieną ar dvi šakutes, jas būtina išgenėti ir toliau formuoti kaip nešakotus vaismedžius.

Vaismedžiai, kurie turi per mažai šakų arba visai nešakoti ir patrumpinti pavasarį, gegužę augina ūglius, iš kurių bus formuojamos naujos viršūnės ir vainikai. Dažniausiai du ‑ trys ūgliai šalia viršūnės auga į viršų, o žemesnieji - beveik horizontaliai. Gegužės mėnesį, kai nauji ūgliai būna 5-10 cm ilgio, pradedami formuoti vainikai. Dažniausiai iš viršutinio pumpuro užauga stipriausias ūglis, iš kurio ir formuojama viršūnė. Iš žemiau augančių ūglių suformuojamas apatinis šakų vainikas. Stiprūs ūgliai auga ne tik iš viršūninio pumpuro, bet ir iš dviejų trijų žemiau augančių pumpurų. Tokie ūgliai auga aukštyn ir konkuruoja su viršūne ir net atlenkti horizontaliai, būna stambūs, panašaus storio kaip viršūnė ir toliau su ja konkuruoja. Dėl šios priežasties būtina vieną, o kartais ir du viršutinius, stačiai į viršų augančius ūglius išlaužti. Žemesnieji ūgliai auga horizontaliai, o nehorizontaliai augančius 5-10 cm ilgio ūglius galima nukreipti horizontaliai, virš jų ant liemens prisegus skalbinių segtukus.

Vasaros pradžioje, kai formuojami išsikeroję vaismedžiai, kurie pavasarį buvo negenėti arba labai mažai genėti, atkreipiamas dėmesys į viršūnę. Dažniausiai viršūnėje iš viršutinių šoninių pumpurų smailiais kampais į viršų auga 2-4 labai stiprūs ūgliai. Juos galima išplėšti staigus rankos judesiu žemyn. Žemiau augantys ūgliai paprastai būna silpnesni, auga beveik horizontaliai ir viršūnėje dažniausiai suformuoja žiedinius pumpurus.

Nenukreipus ūglių segtukais horizontaliai gegužės, tai galima padaryti rugpjūčio mėnesį, bet tada išaugusius ūglius reikės lankstyti virvute. Tačiau tai kur kas brangiau. Rugpjūčio mėnesį vaismedžiai, kurių viršūnė buvo patrumpinta, vėl apžiūrimi, ūgliai atlenkiami horizontaliai, jeigu nebuvo lankstyti segtukais arba tai nepavyko padaryti. Ūgliai lenkiami, kad silpniau augtų, daugiau šviesos patektų į vainiko vidų ir daugiau suformuotų žiedinių pumpurų. Jeigu šakos auga smailiu kampu ir jų atlenkti negalima, jos išgenimos. Labai svarbu išgenėti stambesnes šakas, kurios panašaus storio ir konkuruoja su viršūne, nesvarbu, ar jos auga aukštyn, ar horizontaliai. Paprastai viršūnės vaismedžiams formuojamos iš viršūninių ūglių, bet, jei jie per menki, geriau patrumpinti viršūnes virš gerai augančių šoninių ūglių, o tuos ūglius pririšti kaip viršūnes.

Dažniausiai šakos lankstomos virvutėmis. Viename gale padaroma kilputė ir pririšama prie kamieno arba prie kuolo, kitas galas - prie horizontaliai atlenktos šakos. Kad virvutė nepasislinktų, į kuolą įkalamas vynukas. Rišant virvutę, ant atlenktos šakos padaromas specialus perverstas mazgas ir kilputė, kad virvutė neužsiveržtų. Ūglis palenkiamas ir pritvirtinamas, kad neišlinktų lanku, o būtų tiesus ir horizontalus. Šakoms lankstyti naudojama lanksti viela arba 200-300 g svareliai.

Antrieji metai. Pasodintiems su šakutėmis vaismedžiams antraisiais metais pavasarį išgenimi aukštyn augantys stiprūs vilkūgliai ir per storos šakos. Paliekamos tik perpus plonesnės už liemenį šakos.. Jeigu rečiau pasodintiems pusiau žemaūgiams vaismedžiams formuojami paprastųjų verpsčių vainikai, jų šakos ir vainikų viduryje atlenkiamos horizontaliai. Jeigu vainiko viduryje šakos ilgesnės ir storesnės negu apačioje, jos išgenimos. Pasodintiems nešakotiems arba per mažai šakotiems sodinukams pirmaisiais metais suformuojamas vainikas su horizontaliomis šakomis ir stačiai į viršų augančiomis viršūnėmis. Antraisiais metais, kad susidarytų antrasis horizontalių šakų aukštas, rečiau pasodintiems vaismedžiams 0,6 m virš viršutinių šakų patrumpinamos viršūnės. Tankiau pasodintiems vaismedžiams viršūnės netrumpinamos, tik ilgesnės negu 0,6 m pakeičiamos šoniniais ūgliais: jie atlenkiami vertikaliai ir pririšami prie kuolo kaip naujos viršūnės. Vėliau vegetacijos metu vaismedžiai formuojami panašiai, kaip ir pirmaisiais metais. Gegužės mėn. nuo viršūnių nukerpami 1-2 aukštyn augantys konkurentai. Kiti ūgliai atlenkiami horizontaliai su segtukais.

Rugpjūčio mėn. išgenimi iš šakų išaugę stiprūs vilkūgiai. Horizontalūs ir aukštyn augantys, bet silpnesni, trumpesni (iki 20 cm) ir su žiediniais pumpurais viršūnėje ūgliai paliekami kaip būsimos vaisinės šakutės. Viršūnėje per stipriai ir per smailiu kampu augantys ūgliai išgenimi. Visi kiti ūgliai atlenkiami horizontaliai, truputį pasukant aplink ašį.

Tretieji metai. Trečiaisiais metais per stipriai augantiems vaismedžiams viršūnės pakeičiamos silpnesnėmis. Išlinkusios ir per silpnai augančios patrumpinamos, kad augtų vešliau.

Labai svarbu, kad šakos nepradėtų stipriau augti už viršūnę ir kad vainiko viduryje šakos nebūtų stambesnės nei vainiko apačioje. Stiprokos, į viršų augančios šakos išgenimos, o kitos atlenkiamos horizontaliai. Būtina išlaikyti vainiką, kurio apačioje būtų stambesnių ir ilgesnių, o viduryje - plonesnių ir trumpesnių šakų. Rugpjūčio mėn. išgenimi sutankėję, aukštyn augantys stiprūs ūgliai, nes jie pasisavina daug kalcio, sudaro pavėsį ir vaisiai prasčiau nusispalvina. Paprastai ūgliai nupjaunami prie pat šakos, nepaliekama stuobrelių, kad nepradėtų dar daugiau jų augti.

Derančių obelų genėjimas paprastųjų verpsčių vainikais

Derantys, suformuoti vainikai atnaujinami ir prašviesinami, 2,5 m aukštyje sutrumpinama viršūnė. Tankiai pasodintiems žemaūgiams vaismedžiams išgenimos senesnės negu trejų metų šakos. Per vienerius metus reikėtų išpjauti ne daugiau kaip dvi - tris senas storas šakas. Tik retai augančių pusiau žemaūgių vaismedžių vainikų apačioje gali būti senesnės nei trejų metų šakos, krypstančios link eilių. Šiems vaismedžiams išgenimos vyresnės nei trejų metų šakos tiek nuo liemens, tiek nuo apatinių stambesniųjų šakų.

Pavasarį atnaujinant obelis, pirmiausia išgenimos į viršų smailiu kampu augančios šakos bei tos, kurios atsišakojimo vietose storiu panašios į liemenį. Senesniųjų vaismedžių su liemeniu konkuruojančių storų šakų dažnai atsiranda vainiko viršuje, kur jos geriau apšviestos saulės ir vešliau auga, tad jos būtinai pašalinamos. Atnaujinus obelis, jeigu vainikai netankūs, užaugs nauji ūgliai. Todėl pjaunant šaką, prie liemens paliekamas nuožulnus stuobrelis, iš kurio apačios augs nauji, beveik horizontalūs ūgliai. Dažnai jų net nereikia lenkti žemyn.

Jeigu atnaujinti obelų vainikai dar per tankūs, jie prašviesinami - išgenimi ūgliai ir net ir 2-3 metų šakutės. Tuomet vainiko vidų gerai apšvies saulė, susidarys geros sąlygos ne tik vaisiams augti, bet ir formuotis žiediniams pumpurams kitų metų derliui. Atnaujinant ir prašviesinant retus bei vidutiniškai tankius vainikus, išgenima iki 10-20% ūglių ir šakų, o iš labai tankių vainikų - iki 30% ir daugiau šakų.  Jeigu reikia patrumpinti vaismedžiams viršūnes, tai daroma po 2-3 savaičių obelims nužydėjus, birželį. Tuo metu sutrumpintos viršūnės mažiau šakojasi, ūgliai būna trumpesni ir dažniausiai baigiasi žiediniu pumpuru. Geriausia viršūnes trumpinti 2,5 m virš silpnos horizontalios šakutės. Vaismedžiai paprastųjų verpsčių vainikais gali augti iki 3 m aukščio, bet tuomet sunkiau nuskinti nuo viršūnių obuolius.

Obelų formavimas laibųjų verpsčių vainikais.

Pirmieji metai. Vaismedžiams formuojant laibųjų verpsčių vainikus, atlenkiamos šakos ir saikingai genima, kad būtų vertikalus liemuo, vainiko apačioje - horizontalios šakos, o vainiko viduryje ir viršuje - tik trumpos, dažniausiai vaisines šakutes.  Pirmasis vaismedžių genėjimas ir formavimas panašus į paprastųjų verpsčių vainikų formavimą pirmaisiais metais. Įtakos turi sodinukų kokybė, ypač jų šakotumas. Pirmojo genėjimo metu nuo kamieno iki 0,7 m virš žemės iškerpamos visos šakutės. Jeigu vaismedžiai reikiamame aukštyje turi 4-6 horizontalias šakutes, jų genėti nereikia. Dažniausiai genėti ir formuoti nereikia gražiai išsikerojusių vienmetukų arba dvimetukų su vienamečiais vainikais. Tradiciniams dvimetukams išgenimos stačiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti, o kitos atlenkiamos horizontaliai ir formuojamas apatinis šakų vainikas.

Formuojant mažiau šakotus, turinčius tris šakas vaismedžius, šakos atlenkiamos horizontaliai, o 0,2 m virš viršutinės šakos patrumpinamos viršūnės. Tuomet iš šoninių pumpurų auga naujos viršūnės.  Nešakoti sodinukai patrumpinami 0,9-1,0 m nuo žemės ir 0,7-0,9 m aukštyje auginamos kelios šakos vainikams formuoti. Jeigu sodinukai turi vieną ar dvi šakutėmis, jas būtina nukirpti ir toliau formuoti kaip nešakotus vaismedžius.

Vaismedžiai, kurie turi per mažai šakų arba visai nešakoti ir patrumpinti pavasarį, jau gegužės mėn. augina ūglius, iš kurių bus formuojamos naujos viršūnės ir vainikai. Dažniausiai šalia viršūnių 2-3 ūgliai auga į viršų, o žemiau esantieji auga horizontaliai. Gegužę, kai nauji ūgliai būna 5-10 cm ilgio, pradedami formuoti vainikai: iš viršutinių pumpurų auga stipriausi ūgliai, iš kurių ir formuojamos viršūnės. Iš žemiau augančių ūglių suformuojamas apatinių šakų vainikas. Stiprūs ūgliai auga ne tik iš viršūninių pumpurų, bet ir iš dviejų-trijų žemiau augančiųjų ir jie auga aukštyn ir konkuruoja su viršūnėmis. Net ir horizontaliai atlenkti dažnai būna stambūs panašaus storio, kaip viršūnės, tuomet vieną, o kartais ir du viršutinius stačiai į viršų augančius ūglius būtina išlaužti. Žemesnieji ūgliai dažnai auga beveik horizontaliai, o kitus 5 10 cm ilgio ūglius galima nukreipti horizontaliai skalbinių segtukais.

Vasaros pradžioje formuojant išsikerojusius, pavasarį negenėtus arba labai mažai genėtus vaismedžius, svarbiausia atkreipti dėmesį į viršūnes, nes iš jos viršutinių šoninių pumpurų 2-4 per stiprūs ūgliai smailiais kampais išauga į viršų. Tuos ūglius galima nuplėšti staigiu rankos judesiu žemyn. Žemesnieji ūgliai paprastai būna silpnesni, auga beveik horizontaliai ir viršūnėse dažniausiai suformuoja žiedinius pumpurus.

Jeigu gegužę vainiko apačioje augantys ūgliai nenukreipti horizontaliai, tai galima padaryti rugpjūtį, bet tada juos reikės lankstyti virvute, o tai gerokai brangiau.

Rugpjūtį. vėl apžiūrimi vaismedžiai, kurių viršūnė buvo patrumpinta. Ūgliai atlenkiami horizontaliai, jeigu segtukais tai nepavyko padaryti. Atlenkti ūgliai, silpniau auga, suformuoja daugiau žiedinių pumpurų, vainiko vidų geriau apšviečia saulė. Jeigu šakos auga smailiu kampu ir jų atlenkti negalima, jos išgenimos. Svarbu išgenėti stambesnes šakas, kurios panašaus storio su liemeniu ir yra jo konkurentės, nesvarbu ar jos auga aukštyn, ar horizontaliai.  Paprastai vaismedžiams viršūnės formuojamos iš viršūninių ūglių, bet jeigu jie per silpni, geriau patrumpinti viršūnes virš gerai augančių šoninių ūglių, o tą ūglį pririšti kaip viršūnę.

Antrieji metai. Pasodintiems su šakutėmis vaismedžiams antrųjų metų pavasarį išgenimi aukštyn augantys stiprūs vilkaūgiai ir per storos šakos, nes jos už liemenį turėtų būti perpus plonesnės. Jeigu vainikų viduryje auga storesnės šakos, jos išgenimos, paliekamos tik smulkiosios.

Pasodintiems nešakotiems ar per mažai šakų turintiems sodinukams pirmaisiais metais suformuojami apatiniai vainikai su horizontaliomis šakomis ir stačiai į viršų augančiomis viršūnėmis. Antraisiais metais, kad iš liemens augtų mažosios šakutės, viršūnės netrumpinamos, tik ilgesnės negu 0,6 m nukerpamos ir pakeičiamos šoniniu ūgliu. Jis atlenkiamas vertikaliai ir pririšamas prie kuolo, kaip nauja viršūnė. Vėliau, gegužės mėn., nuo viršūnių nugenimi 1-2 aukštyn augantys konkurentai, paliekami tik horizontalūs smulkūs ūgliai, iš kurių formuojasi vaisinės šakutės. Rugpjūtį išgenimi iš šakų augantys stiprūs vilkaūgliai. Horizontalūs bei aukštyn augantys, nors silpnesni ir trumpesni (iki 20 cm), bet su žiediniais pumpurais viršūnėje ūgliai paliekami, nes tai bus vaisinės šakutės. Visi viršūnėse per stipriai ir smailiu kampu augantys ūgliai išgenimi.

Tretieji metai. Trečiaisiais metais per stipriai augančias vaismedžių viršūnes galima pakeisti silpnesnėmis. Svarbu, kad šakos nepradėtų augti stipriau už liemenį ir kad tokių šakų nebūtų vainiko viduryje, t. y. virš apatinių horizontalių šakų vainikų. Kaip ir antraisiais metais, gegužės-birželio mėnesiais šakų galuose, o ypač vaismedžių viršūnėse, išaugusius smailiais kampais ir stipresnius ūglius būtina išlaužyti. Antrąkart vaismedžiai genimi rugpjūčio mėn. Tuomet nuo šakų nugenimi sutankėję, aukštyn augantys stiprūs ūgliai, nes jie sunaudoja daug vaisiams reikalingo kalcio, sudaro pavėsį, vaisiai prasčiau nusispalvina. Ūgliai pjaunami prie pat šakos, nepaliekami stuobreliai, kad nepradėtų želti dar daugiau ūglių. Tuo metu stiprūs ūgliai nugenimi ir nuo liemens.

Derančių obelų genėjimais laibųjų verpsčių vainikais

Šiuos vaismedžius reikia atnaujinti ir sutrumpinti viršūnę iki 2,5 m aukščio. Tankiai pasodintiems žemaūgiams vaismedžiams išgenimos vyresnės negu trejų metų šakos, tačiau per vienerius metus išpjaunama ne daugiau kaip viena dvi senos storos šakos. Tik rečiau augančių vaismedžių apatiniuose vainikuose gali būti ir senesnių nei trejų metų šakų. Patogiausia, kad šios šakos tiestųsi eilių kryptimi. Tokiems vaismedžiams išgenimos senesnės nei trejų metų šakos tiek nuo liemens, tiek ir nuo apatinių stambesnių šakų.

Pavasarį atnaujinant obelis pirmiausiai išgenimos į viršų smailiu kampu augančios šakos bei šakojimosi vietoje panašaus storio kaip liemuo šakos. Senesniųjų vaismedžių, konkuruojančių su liemeniu, storų šakų gali būti vidurinėje ir viršutinėje vainiko dalyse, kur daugiau šviesos. Jos pašalinamos. Būtina nugenėti ir kai kurias senesnes vaisines šakutes nuo liemens. Atnaujintos, ypač netankiais vainikais obelys turi užauginti naujus ūglius, todėl pjaunant šaką, prie liemens paliekami nedideli nuožulnūs stuobreliai, iš kurių apatinės dalies augs nauji horizontalūs ūgliai. Dažnai jų net nebereikia lenkti žemyn. Jeigu reikia patrumpinti vaismedžių viršūnes, jos trumpinamos ne pavasarį, bet 2-3 savaičių obelims nužydėjus, birželį. Tuo metu sutrumpintos viršūnės mažiau šakojasi, ūgliai būna trumpesni ir su žiediniais pumpurais. Dažniausiai viršūnės trumpinamos 2,5 m virš plonos horizontalios šakutės.

Jeigu liemuo per mažai apaugęs smulkiomis šakutėmis, virš apatinio šakų vainiko paliekami iš liemens vidurio išaugę 2-4 stipresni ūgliai ir atlenkiami žemyn. Tokie ūgliai auga labai silpnai, bet 2-3 metus gausiai derės. Tokiu būdu padidėja vaismedžių derlius, pagerėja vaisių kokybė.

Neaugių ir vidutiniškai augių obelų formavimas ir genėjimas

Versliniuose soduose plinta neaugios ir vidutiniškai augios obelys, kurios užaugina daug vidutinio ilgio lanksčių ūglių, o šakos iš liemens dažnai auga beveik horizontaliai. Šiai grupei priklauso 'Šampion', 'Delikates', 'Gala', 'Lodel' ir kt. veislės. Minėtų veislių obelys dažnai formuoja tankius vainikus, užaugina daug trumpų metūglių, kurie kitais metais gausiai dera. Didesnioji šių veislių obelų šakų dalis auga beveik horizontaliai, todėl jaunoms obelims lankstant šakas lengviau suformuoti apatinius vainikus. Senesnėms obelims šakų lankstyti dažniausiai nereikia, nes jų priauga per daug, todėl visada galima išgenėti stiprias, aukštyn augančias ir palikti tik horizontalias arba net žemyn svyrančias šakas. Šių veislių obelims nei jaunų, nei derančių ūglių trumpinti nereikia, kitaip dar gausiau šakosis.

Jauniems žemaūgiams vaismedžiams dažniausiai viršūnės netrumpinamos, nuo jų tik nuskinamos užuomazgos, kad viršūnės neišlinktų, o augtų tiesiai į viršų. Pusiau žemaūgių vaismedžių, ypač jeigu jie nepririšti prie kuolų, viršūnės turi būtų stiprios ir augti į viršų. Nuo per plonų viršūnių nuskinamos užuomazgos, o išlinkusios labai patrumpinamos ir iš stiprių ūglių auginamos naujos vertikalios viršūnės. Derantiems vaismedžiams, be atnaujinamojo genėjimo, kai išpjaunamos senos arba stiprios aukštyn augančios šakos (ypač vainiko viršutinėje dalyje), genimi dar ir vainikai kurie dažnai būna per tankūs, jų vidus prastai apšviestas. Šviesinamojo genėjimo metu išgenimos nors ir jaunos, bet viena kitai pavėsį sudarančios šakutės. Be to, šio tipo obelims būtina praretinti ūglius ne tik liemens bet ir šakų viršūnėse, išgenėti stipresnius, tarp savęs konkuruojančius ūglius.

Labai augių obelų su aukštyn augančiais ūgliais formavimas ir genėjimas

Dauguma labai augių obelų ('Alva', 'Gloster', 'Melrose', 'Jonagold', 'Aldas') augina stiprius, aukštyn augančius ūglius. Tik 'Jonagold' obelų ūgliai dažnai linkę augti ir horizontaliai. Šio tipo obelims jau pirmaisiais metais kuo greičiau jauni, 8-10 cm ūgliai nukreipiami horizontaliai, kad kuo anksčiau su liemeniu sudarytų statų kampą. Tai daroma gegužės mėn., kai pradeda intensyviai augti ūgliai. Liepos pabaigoje-rugpjūčio mėn. ūgliai atlenkiami horizontaliai su virvute ar svareliais. Dažnai vieną kart atlenkti ūglių nepakanka, nes jie išlinksta ir vėl auga į viršų. Tai ypač būdinga 'Gloster' obelims. Aukštyn augančios šakos atlenkiamos antrą kartą. Šių obelų ūgliai būna ilgi ir nešakoti, todėl pavasarį jie ketvirtadalį patrumpinami. Tuomet jie daugiau šakojasi, išleidžia trumpų ūgliukų, kurie vėliau virsta vaisinėmis šakutėmis. Labai augioms obelims vasaros pradžioje stipresni ūgliai 1-2 kartus patrumpinami - pirmą kartą ‑ virš 4-5 lapelio, antrą kartą ‑ virš 1-2 lapelio. Tai paskatina juos šakotis ir krauti žiedinius pumpurus. Jeigu ūgliai išlankstomi anksti, o vienmečiai ūgliai kiek patrumpinami, galima suformuoti trumpas horizontaliai augančias ar net žemyn svyrančias šakas su vaisinėmis šakutėmis. Suformuotiems vaismedžiams išpjaunamos senesnes, storesnes, ypač viršutinėse vainikų dalyse aukštyn augančios šakos. Nugenėjus lieka jaunesnės, plonesnės ir horizontalios ar žemyn svyrančios šakos. Šioms obelims vainikų prašviesinti nereikia. Jeigu vainikai per reti, jo viduryje atlenkiami keli ūgliai ne horizontaliai, o žemyn, kad jie mažiau augtų, o formuotų daugiau vaisinių šakučių.

Obelų derančiomis ūglių viršūnėmis formavimas ir genėjimas

'Rubin', 'Paulared' ir 'Cortland' obelys turi svyrančias šakas, nutįsusias, greitai nuplinkančiais pagrindais šakas. Jų vaisiai auga ūglių galuose. Formuojant tokius vaismedžius, svarbu ne tik laiku atlenkti ūglius horizontaliai, bet atlenktus metūglius pavasarį šiek tiek patrumpinti, kad jie imtų šakotis. Be to, šių veislių obelis galima priversti daugiau šakotis ir suformuoti daugiau vaisinių šakučių pinciruojant ūglius vasaros pirmoje pusėje. Genint rugpjūčio mėnesį, išpjaunami tik tie stiprūs ūgliai, kurie auga tiesiai į viršų, nesišakoja ir nekrauna žiedinių pumpurų. Taip suformuotų vaismedžių vainikuose vyrauja trumposios horizontaliosios šakos su daug vaisinių šakučių. Jie genimi kaip ir visi, tik kruopščiau išpjaunamos žemyn augančios, nutįsusios senesnės šakos, ant kurių būna mažiau spalvotų, prastesnės kokybės vaisių.

Vaismedžių ašiniais vainikais formavimas ir genėjimas

Pastaraisiais metais šalies versliniuose bei mėgėjiškuose soduose vaismedžiai sodinami vis tankiau, o lankstyti šakas dažnai pritrūksta laiko ir lėšų. Tankiuose soduose galima vaismedžiams formuoti ašinius vainikus nelankstant, o tik genint šakas. Ašinius vainikus formuoti aprasčiau, šį darbą gali atlikti ir mažiau kvalifikuoti genėtojai. Vaismedžius ašiniais vainikais, atsižvelgiant į poskiepio ir įskiepio augumą, galima auginti eilėje 0,5-1,5 m atstumais. Galima sodinti su nedidelėmis šakomis vienmečius arba dvimečius su vienmečiais vainikais vaismedžius, galima sodinti ir nešakotus, bet ne silpnus ir ne per vešliai augančius vienmetukus. Jie turėtų būti 1,10-1,40 m aukščio. Pasodinti vaismedžiai netrumpinami, nesvarbu ar jie šakoti, ar nešakoti. Patrumpinti vaismedžiai stipriau auga ir žemiau trumpinimo vietos išleidžia stiprius aukštyn augančius ūglius, kurie ašiniuose vainikuose visai nereikalingi. Šių vaismedžių augimą reikia skatinti gera sodo priežiūra bei laistymu, o ne genint.

Antrųjų metų pavasarį išgenimi tik stiprūs, aukštyn augantys ūgliai. Svarbiausia išpjauti stiprius ūglius, kurie konkuruoja su viršūnėmis arba jų storis šakojimosi vietoje panašus kaip liemens. Trečiaisiais metais genima kaip ir antraisiais, tik gali tekti išpjauti daugiau šakų, nes vaismedžiai auga stipriau. Ašinių vainikų  vaismedžių viršūnės trumpinamos birželio mėn. 2,5 ar net 3 m nuo žemės. Nuo ketvirtų metų obelys atnaujinamos. Atnaujinamojo genėjimo metu obelims su gerai derančiais vienmečiais ir dvimečiais ūgliais, išpjaunamos senesnės nei dvejų metų šakos ('Šampion', 'Delikates'). Obelims su derančiomis antrametėmis ir trečiametėmis šakomis išpjaunamos vyresnės kaip trejų metų šakas ('Alva', 'Spartan').

Kiekvienais metais išgenimos 2-4 stambesnės šakos. Konkrečiai kiek ir kokio amžiaus šakų reikia išpjauti, sprendžia sodininkas, įvertinęs vaismedžių augumą, vainikų tankumą bei atstumus tarp vaismedžių ir eilių. Obelims, kurių vainikai tankūs išpjaunama iki 30 proc. ir daugiau šakų bei ūglių. Svarbu, kad pavasarį išgenėti vainikai būtų gerokai retesni. Atjauninant obelis šakos nuo liemens nupjaunamos paliekant stuobrelius, kad iš jų išaugtų naujos šakos. Antrasis obelų ašiniais vainikais genėjimo laikotarpis yra rugpjūčio-rugsėjo mėn., likus 2-3 savaitėms iki obuolių skynimo. Šio genėjimo metu išgenimas ūglių perteklius: pirmiausia išpjaunami iš liemens išaugę stiprūs į viršų augantys ūgliai, iki derančių vaisinių šakučių nupjaunamos per stipriai augančių dvimečių ir trimečių šakų viršūnės. Tuomet vaisius gerai apšviečia saulė, jie gražiai nusispalvina. Tiesa, karštą ir saulėtą vasarą per daug išgenėtų obelų vaisiai nuo saulės gali nudegti.

Senų aukštaūgių vaismedžių performavimas ir genėjimas

Šalies kolektyviniuose soduose ir sodybose dažnai auga vidutinio amžiaus ar seni aukštaūgiai vaismedžiai, gana gerų veislių, bet aukšti, tankūs, dažnai apdžiūvusiomis bei aplūžusiomis šakomis. Tokios obelys gadina estetinį sodybos vaizdą, pramečiuoja veda mažus, prastos kokybės vaisius. Be to, prieš kelis dešimtmečius tankiai pasodintos ir beveik negenimos aukštaūgės obelys užpavėsina visą sklypą. Tokiuose soduose pirmiausia būtina įvertinti kiekvieno vaismedžio būklę. Jeigu vaismedžiai labai seni, stipriai pažeisti žievės ligų ar menkaverčių veislių, juos būtina pašalinti ir sodinti naują sodą. Tačiau gana gyvybingus ir vertingų veislių vaismedžius būtina prižiūrėti: genėti, tręšti, naikinti ligas ir kenkėjus. Genint vidutinio amžiaus ir senas neprižiūrėtas obelis būtina atjauninti jas žeminant ir šviesinant vainikus.

Šie vaismedžiai žeminami nuo trečdalio iki pusės ar net daugiau. Nelygu jų aukštis ir tinkamai išsidėsčiusios šakos, viršūnės pašalinamos 1,8-2,5 m aukštyje, su daugybe stipriai augančių šakų pašalinama virš gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos. Pašalinus viršūnę dažniausiai lieka daug ir įvairaus storio šakų, tad pašalinamos kelios tokios šakos, paliekant smulkesnes ir jaunesnes. Pirmiausiai pašalinamos netinkamoje vietoje ir aukštyn augančios šakos. Jeigu vaismedžiai tarp eilių auga per tankiai, tarpueilių kryptimi išaugusios šakos išpjaunamos ir taip susiaurinamas vainikas. Likusių šakų viršūnės taip pat esti per aukštai, todėl jos pjaunamos virš  gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos, augančios į vainiko išorę. Jeigu po genėjimo perdaug stambių šakų lieka eilių kryptimi, jos taip pat praretinamos, o likusios ištįsusios arba per ilgos ar perdaug nusvirusios patrumpinamos. Šakos trumpinamos 0,5-1 m daugiau nei numatytoje vainiko vietoje - augs naujos produktyvios šakutės. Per vienus metus taip išretinus ir patrumpinus viršūnes ir stambiąsias šakas, suaktyvėja vaismedžių augimas, todėl smulkesnių šakų nei šalinti nei trumpinti nereikėtų.

Stipriai išgenėti vaismedžiai jau vasaros pradžioje išleis daug naujų ūglių. Norint suformuoti tinkamus vaismedžių vainikus, itin svarbu teisingai ir laiku išgenėti naujus augančius ūglius. Jau birželio-liepos mėnesiais ant gerai saulės apšviestų šakų, ypač prie padarytų pjūvių, būna priaugę daug naujų ūglių. Per stiprūs, aukštyn augantys ūgliai lengvai išlaužomi. Paliekami visi silpnesni arba vertikaliai augantys ūgliai, iš kurių augs naujos vaisinės šakutės ir, nelygu obelų veislė,  jau antraisiais trečiaisiais metais derės. Visada ant jaunų, gerai apšviestų šakučių būna gausus ir kokybiškas vaisių derlius.    Jeigu stiprūs, aukštyn augantys ūgliai nepašalinami vasaros pirmoje pusėje, juos galima genėti rugpjūčio mėnesį, tik šiuo metu jie jau būna sumedėję, todėl ne išlaužomi, o iki senos šakos iškerpami sekatoriumi. Jeigu vasarą nepavyko sutvarkyti ūglių, tai galima atlikti kitą pavasarį juos iškerpant. Tik reikia pažiūrėti, ar pakanka ūglių po stipraus genėjimo atsivėrusias per daug tuščioms vainiko vietoms užpildyti. Joms esant, naujus išaugusius ūglius reikia atlenkti į horizontalią padėtį, kad augdami užpildytų reikiamas vietas.

Taip formuojamiems vaismedžiams vėlesniais metais nuo senų skeletinių šakų pašalinamos trijų metų ir senesnės šakos. Be to, pašalinami ir per stipriai augantys vienmečiai metūgliai arba išretinamas ūglių perteklius. Taip pat kasmet praretinama ant senesniųjų šakų išaugusios ir dažnai pasenusios vaisininkės. Pirmiausiai pašalinamos augančios į apačią vaisininkės, nes jos veda prastesnius vaisius. Pažeminti ir kasmet genimi, nors ir seni vaismedžiai būna neaukšti ir gerai apšviesti. Ant jų dera jaunos, naujai išaugusios vaisinės šakutės, todėl vaisiai būna dideli, nusispalvinę, gražūs, skanūs. Be to, taip prižiūrimi vaismedžiai nepramečiuoja.

Tinkamai genimas ir prižiūrimas senas, tradicinis sodas

Parengė Dr. (HP) Nobertas Uselis, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Jaunų vaismedžių genėjimas ir vainiko formavimas, filmas instrukcija

Senų vaismedžių genėjimas, instrukcinis filmas