Viržiai

Sena Škotijos legenda sako, kad kuklieji viržiai buvo vieninteliai augalai, kurie Dievo prašymu sutiko augti ant plikų, vėjo prapučiamų kalvotų šlaitų. Už tai Dievas juos apdovanojo padidinta ištverme, paprastumu ir žavesiu. Šioje šalyje viržiai užima labai garbingą vietą. Dar gilioje senovėje iš jų lapų buvo gaminami geltonos spalvos dažai, kuriais vietiniai gyventojai dažė kaip apsiaustus dėvimas tankias vilnones skaras - pledus. Viržių dažais taip pat buvo dažomi  nacionaliniai škotų apdarai - vyrų segimi kiltai. Viržiai Škotijoje ir šiuo metu yra  naudojami tradicinio stipraus viržių (Heather Ale) alaus gamyboje, kuris jau buvo minimas net prieš mūsų erą. Tačiau graikai sako, kad viržių pavadinimas yra kilęs iš graikiško žodžio Kallunein - valyti, šluoti, todėl kad šiuose kraštuose senovėje iš viržių buvo daromos šluotos. Lietuvoje viržiai nuo senų laikų turi ne vieną pavadinimą: viržė, šilojai, šilo eglutė ar šilažolė.

Viržiai auga visame pasaulyje, o Europoje juos galima sutikti nuo šiaurinių Skandinavijos šalių iki pat Viduržemio jūros. Augimui viržiai nesirenka nei klimato, nei augimo vietos, tačiau dirvožemį labiau mėgsta rūgštų, todėl jų galima rasti ir kalvotose vietovėse, ir dykumose, o labai puikiai auga pelkėse bei durpynuose. Be to, šie augalai yra labai aromatingi, todėl bitininkai juos priskiria prie medingų augalų ir pas mus Lietuvoje augina  kaip augalą, kuris per vėlyvąjį medunešį, tai yra antroje vasaros pusėje, išskiria daug nektaro. Iš viržių bitės prineša tamsios spalvos šiek tiek kartoko skonio medaus. Viržiai labai gražiai atrodo pasodinti tarp akmenų, alpinariumuose tarp šliaužančių ar žvynuotųjų kadagių bei grupėmis. Gražiai viržiai atrodo ir suteikia jaukumo auginami vazonuose bei papuošiantys balkono, terasos ar kiemo aplinką.

Viržių lapų ir žiedų spalvų įvairovė

Iš viržių pasaulyje paplitusi tik viena rūšis - šilinis viržis (Calluna vulgaris-L.), tačiau yra sutinkama nemažai viržių veislių, kurios skiriasi šakelių forma, lapų spalva, žiedų dydžiu bei jų spalva. Lapai gali būti ne tik žali, bet ir kitų spalvų, žiedai - tai kelių milimetrų miniatiūrinės  rožytės, o žiedynas - tai vynuogių kekės pavidalo stačia viršūnė, kuri savo spalva gali būti nuo baltos, šviesiai alyvinės iki rausvai violetinės. Viržiai žydi nuo liepos iki lapkričio.

Viržių auginimas

Dirvos viržiams paruošimas. Auginti viržius nėra sudėtinga, tereikia sudaryti sąlygas, artimas natūraliam augimui - tai rūgštokas dirvožemis (pH 4,5-5), saulėta arba pusiau saulėta vieta ir tinkamas drėgmės kiekis. Pasodinus viržius pavėsyje jie žydės negausiai ir augs išsikerojusiais krūmeliais. Viržių augimui nemažą reikšmę turi dirvos laidumas vandeniui, todėl sodinant į molingą dirvą jie gali augti skurdžiau, negu tinkamai paruoštoje dirvoje. Ruošiant dirvą geriausia lygiomis dalimis maišyti natūralias durpes, smėlį ir dirvą, kurioje ruošiatės sodinti šiuos augalus. Dirva gali būti pagerinama kompostu arba specialiomis trąšomis, tinkančiomis tręšti rūgščios dirvos augalus. Jeigu yra galimybė į dirvą įmaišyti spygliuočių spyglių, nepraleiskite progos pagerinti dirvą viržių augimui.

Geriausiai viržai auga puriame, rūgščiame, humusingame dirvožemyje. Auginami rūgščioje terpėje jie gerai pasisavina maisto medžiagas, ir tik tada susidaro abipusiškai naudinga augalų šaknų simbiozė su grybais - mikorizė, kai viržių šaknis apraizgo tam tikras grybas, kurio pagalba augalas gauna pakankamą kiekį tirpių azoto junginių ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, o grybas iš viržio šaknų gauna angliavandenių ir vitaminų. Augdami rūgščioje dirvoje viržiai gražiai atrodo, net jei auga ir labai nederlingoje dirvoje.

Viržių sodinimas

Viržiai sodinami tiek pavasarį, tiek rudenį - rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Juos reikia sodinti 20-30 cm vienas nuo kito. Tokiu atstumu susodinti augalai laikui bėgat susijungs ir suaugs į vientisą viržių krūmą. Jeigu sodinukus sodinate su uždara šaknų sistema, tai sodinimo laikas didelės reikšmės neturi, tačiau jei sodinate pavasarį arba rudenį, dėl silpnos šaknų sistemos po pasodinimo būtina dažniau palieti, negu sodinant su uždara šaknų sistema.  Atminkite - sodinant būtina išsaugoti esamą augimo lygį iki persodinimo.

Viržių persodinimas

Viržių priežiūra

Vienas iš pagrindinių sezoninių priežiūros darbų yra piktžolių naikinimas, todėl norint, kad viržiai augtų niekieno netrukdomi, juos ravėkite. Kiekvieną pavasarį prieš vegetacinio periodo pradžią reikia nupjauti visus praėjusiais metais nužydėjusius žiedynus. Jie kovo - balandžio mėnesį turėtų būti nupjaunami iki pat apačios, paliekant tik kerelio kauburį. Priešingu atveju viržiai  žydės labai negausiai arba visai nežydės. Prieš vegetacijos periodą, vasaros pradžioje ir prieš viržių žydėjimą šiuos augalus patręškite specialiomis kompleksinėmis trąšomis išberiant į vieną kv. metrą apie 30 gramų trąšų. Esant sausai vasarai viržius palepinkite vakariniais „dušais".

Viržiai

Viržių dauginimas

Viržiai yra dauginami sėklomis, dalijant kerus ir atlankomis. Dauginant sėklomis jų sodinimui iš pusės dalies aukštapelkės durpės, sumaišytos su kompostinės žemės ir smėlio mišiniu, yra paruošiamas specialus žemės mišinys. Šis mišinys gali būti patręšiamas mineralinėmis trąšomis. Viržių sėklos yra sėjamos į tam tikslui pasiruoštas dėžutes, molinius ar plastmasinius vazonėlius. Visi sėjimui skirti indai prieš jų užpildymą žemėmis turi būti išdezinfekuojami fungicidais arba išplaunami karštu vandeniu. Kad sodinimo induose nesilaikytų vanduo, ant dugno reikia įrengti drenažą, kurį galima padaryti iš rupesnio žvyro, molinio vazono šukių arba putplasčio gabalėlių. Viržių sėklų sodinimo gylis yra iki 1,5-2 cm. Į žemę sėklas reikia įspausti lentele ir užpilti smulku žemės mišiniu, o iš viršaus prispausti ta pačia lentele, kad ilgiau išsilaikytų drėgmė ir būtų geresnės sąlygos joms sudygti. Pasėjus sėklas sėjimui skirtas indas turėtų būti uždengiamas. Iki sudygimo viržių pasėlį geriausia laistyti purkštuvėliu. Sudygę viržių augliukai gali būti persodinami į įsišaknijimui skirtus vazonėlius arba sodinami į pastovią auginimo vietą.

Dalijant kerus viržai yra dauginami anksti pavasarį. Dauginant tokiu būdu motininis keras yra padauginamas į mažesnius kerelius. Dauginant šiuo būdu sutankėję kerai yra ne tik padauginami, bet ir atnaujinami. Nauji kereliai žydi gausiau ir didesniais žiedais, negu persodinti nepadalyti. Prieš sodinant atskirtą kerelį nepamirškite patikrinti jo šaknis: jeigu šaknys yra apsivijusios piktžolių šaknimis ar šakniastiebiais, jas būtinai pašalinkite. To neatlikus, iš mažiausių šaknų gabalėlių išauga nauji piktžolių augalai ir plinta toliau.

Dauginant atlankomis viržiai yra dauginami toje pačioje vietoje, kur ir auga. Pavasarį arba vasaros pradžioje nuo motininio kero yra atlenkiamos kelios šakelės, prispaudžiamos prie žemės ir užpilamos rūgščiomis durpėmis. Per sezoną atlenkta šakelė po užpiltų žemių sluoksniu įsišaknyja, tačiau ją atskirti ir pasodinti į pastovią augimo vietą galima tik sekančių metų pavasarį.

Viržių apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Viržiai praktiškai jokiomis ligomis neserga, jų nemėgsta kenkėjai, tačiau kartais gali susirgti grybelinėmis ligomis, kurias sukelia Botrytis, Rhizoctonia, Phytium grybų sukėlėjai. Grybelinės ligos dažniausia pasireiškia nuo vasaros pradžios iki vasaros vidurio, joms vystytis palanki terpė yra karšti ir drėgni orai. Susirgus grybelinėmis ligomis viržių ūgliai pradeda ruduoti ir džiūti, o jų gydymui sėkmingai galima naudoti fungicidus.

Algis Mačiukas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.