Fontanų teikiama gaiva

2009-05-26 07:56 Peržiūros : 4362 Spausdinti

Fontanas Pirmykštė fontano reikšmė buvo šaltinis, tačiau vėliau šis terminas įgavo kitą, jau šiuolaikišką, prasmę.

Lauko fontanai atsirado prieš tūkstantmečius Viduriniuose Rytuose. Senovės egiptiečių kapaviečių bareljefų, sienų piešiniuose pavaizduoti lauko fontanai jų namų kiemuose. Dažniausiai jie būdavo stačiakampio formos, pakraščiai apsodinti medžiais, kurie teikdavo pavėsį ir gaivą karštą dieną.

Senovės graikai fontanus statydavo prie šaltinių, kurie, kaip buvo tikima, turėjo magiškų galių. Fontanai būdavo įspūdingi - jie vaizduodavo graikų dievus ir deives. Senovės romėnai taip pat nusižiūrėjo fontanų dizainą nuo graikų įrengdami savo fontanus.

Sudėtingi fontanai buvo statomi Renesanso laikotarpiu (1500-1700 m.), o patys garsiausi pasaulyje fontanai buvo sukonstruoti tarp XVII ir XVIII amžiaus. Italas Lorencas Berninis (1598-1680) laikomas fontanų "krikštatėviu".

Persiški sodai ir fontanų raida

Sodų veisimo tradicija ir stilius kildinamas iš Persijos apie 400 m. pr. Kr. Keliautojai jau XIV a. aprašė ir pateikė persiškų sodų dizaino iliustracijas, o XVII a. iliustracijos jau atitinka dabartinį sodų dizainą. Sodai buvo kuriami taip, kad teiktų atsipalaidavimą, jie paprastai būdavo uždari. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas saulės šviesai. Kompozicijos ir formos buvo pasirenkamos taip, kad tinkamai nukreiptų saulės šviesą. Medžiams ir statiniams buvo parenkama tokia vieta, kad jie neužstotų saulės, bet teiktų pavėsį. Sodas turėjo būti ne tik gražus, bet ir praktiškas.

Persijos imperija buvo išsidėsčiusi kalnuose, kur vanduo buvo laikomas didele vertybe. Soduose vanduo buvo naudojamas drėkinimui. Persai naudojo drėkinimo sistemą, kurią sudarė sudėtinga kanalų sistema. Medžiai buvo sodinami duobėse, kad kuo mažiau išgaruotų vandens. Tose duobėse buvo geriau pamaitinamos medžių šaknys.

Vandens telkiniai persų soduose atsirado tarp 201 m. ir 700 m. Vėlesniais metais jau atsirado fontanai ir baseinai. Laikui bėgant sodų estetika tobulėjo ir jie tapo vis dekoratyvesni. XIII a. mongolai įsiveržė į Persiją. Pradėta didžiausią dėmesį skirti sodų puošmenoms.

Šią funkciją atliko įvairiausi žalumynai. Mongolai tęsė persiškų sodų tradicijas kitose savo imperijose, ypač Indijoje. XVII ir XVIII a. sodų dizainas pasiekė kilmingųjų rūmus. Vėliau europietiška įtaka, atkeliavusi iš Prancūzijos, Rusijos ir Anglijos, atnešė įvairių naujų tendencijų. XVIII a. sodai buvo kuriami taip, kad atrodytų kuo natūralesni. Upeliai ir ežeriukai būdavo apauginami medžiais ir krūmais, kad atrodytų taip, tarsi tai sukurta pačios gamtos. XX a. šilto klimato zonose sodai dažnai būdavo veisiami namo viduje. Daugelis architektų fontanus naudodavo tam, kad savo projektus paįvairintų gamtos elementais. Vidiniai baseinai ir fontanai atsirado prekybos centruose, biurų patalpose privačiuose namuose.

Arabų fontanų istorija

Arabų imperija iš persų perėmė sodų veisimo tradicijas. Tik, kitaip nei Persijoje, jų sodai buvo veisiami ten, kur buvo gausu vandens, todėl juose buvo daug stovinčio vandens telkinių: prašmatnių baseinų, krioklių ir paviljonų.

Buvo sukurti kriokliai, kurie iki maksimumo padidindavo saulės atspindžius vandenyje. Tokie buvo šviesą atspindintys baseinai. Vakariniuose arabų imperijos regionuose persų sodų stilius buvo pritaikytas kuriant maurų sodus.

Arabai atsižvelgė į negausius vandens išteklius statydami fontanus, ypač trykštančius. Tokiems fontanams buvo griežtai ribojamas vanduo. Kitaip nei graikų ir romėnų soduose, arabų fontanų skulptūros negalėjo būti žmogaus pavidalo. Drėkinimo sistemą sudarė kanalai, vandens talpyklos ir fontanai. Lotoso formos talpyklose vanduo liejosi per kraštus, tačiau tekėjo į specialius kanalus.

Dvi pagrindinės fontanų rūšys

Fontanus galima būtų skirstyti į dvi rūšis: tuos, kuriuose vyrauja architektūrinė dalis ar skulptūrų ansamblis, ir tuos, kuriuose svarbiausias elementas yra vanduo. Teikiantiesiems pirmenybę architektūrai svarbiausia fontano išvaizda, o vanduo teatlieka pagalbinį dekoro vaidmenį, pagyvindamas ir išryškindamas centrinį ansamblį. Daugelyje Europos miestų nuo Renesanso laikų fontanai puikuojasi nuostabiomis skulptūromis ir architektūriniais šedevrais. Klasikiniai pavyzdžiai yra Neptūno fontanas Florencijoje ir Trevio fontanas Romoje. Kiti pavyzdžiai galėtų būti Pikadilio žiedo fontanas Londone ir Prometėjaus fontanas Amerikoje, Niujorko Rokfelerio centre. Šiais fontanais žavimasi, jie vertinami dėl savo estetinių savybių. Net ir tada, kai vanduo netrykšta. Tačiau kai fontanas trykšta, jis įgauna papildomos gyvybės, kurią suteikia nuolat besikeičiantis kinetinis judėjimas, vandens žėrėjimas ir pleškėjimo garsai. Kituose fontanuose estetinį efektą lemia, ko gero, vien tik vandens kilimas ir kritimas, nesvarbu, ar tai viena čiurkšlė, ar įvairių vandens čiurkšlių judėjimo choreografiniai elementai.

Šiuolaikiniai ir tradiciniai fontanai

Kai kurie šiuolaikiniai fontalai suprojektuoti taip, kad vandens srovė trykšta iš šaligatvio ar vanduo bėga terasomis, kad vandeniui net nejudant fontanas nepraranda savo meninės vertės. Žiemą, ypač šalto klimato zonose, vanduo yra išjungiamas, kad fontanas neužšaltų ir nesugestų. Kai kurie fontanai ir žiemą traukia žvilgsnį savo nuostabiomis skulptūromis ar architektūros kompozicijomis. Kartais, kai staiga užeina šalčiai dar nespėjus išjungti vandens, galima stebėti fantastiškiausius reginius, pavyzdžiui, drakonas spjauna ledą Sen Mišelio fontane Paryžiuje. Kai kurie šiuolaikiniai fontanai, kaip ir Nortlendo fontanas Kanzaso mieste, veikia kiaurus metus, kad galima būtų grožėtis netikėtomis ledo improvizacijomis. Architektų rūpestis - ne tik vandens srovės, bet ir tai, kaip fontanas išdėstomas. Norint, kad jis būtųmatomas iš visų pusių, vanduo turi trykšti pačiame centre. Daug fontanų įrengiama pastatų sienose, kaip kad Trevio fontanas Italijoje. Tokį fontaną geriausia stebėti iš priekio. Praktiški geriamojo vandens fontanėliai dažnai įrengiami pastatų sienose ar tiesiog gatvėse praeivių patogumui.