Pomidorų auginimas balkone ir kambaryje
2022-04-03 15:31 Peržiūros : 11472 Spausdinti
Susidūriau su kambariniais pomidorais visiškai atsitiktinai. Netoliese gyvenantys draugai atnešė ir tiesiog įbruko dešimtį daigų, sako „šekit, auginkit balkone". Buvo gegužės pradžia, tad ant palangės turėjom normalių pomidorų sodinukų, juos padovanojo kiti kaimynai. Nesu sodininkas, bet skanius pomidorus mėgstu, maniau, išsiauginsiu „fazendoj", jei tinkama vasara bus, kartais pavyksta.
Skeptiškai žiūrėjau į šiuos nepilnaverčius daigus, tačiau negi žudysi tokią gležną būtybę, ir dar pavasarį, kai esi taip išsiilgęs bet kokios žalumos. Turėjau didelius vazonus, nusipirkau žemės ir pasodinau, pastačiau balkone ant grindų.
Žinojau, kad vaisiai bus smulkūs, tik nemaniau, kad gali būti skanūs. Tiesa, parduotuvėse vyšniniai pomidorai dažniausiai būna gerokai skanesni už didelius, o keliskart teko turgelyje aptikti tokių skanių smulkiavaisių, neprilygstamo skonio, deja, juos greit išpirkdavo, regis, iš Lenkijos atvežti.
Daigai augo sparčiai, žiedų vis nesimatė. Iškart pasimatė skirtumai: dviejuose vazonuose augalai stiebte stiebėsi į viršų, o viename nustojo augti, šie ir pradėjo pirmieji žydėti. Juos teko kelti aukščiau, kad didieji neužstotų saulės. Kaip vėliau išaiškėjo, tai buvo geltonieji pomidoriukai.
Po kurio laiko pražydo ir aukštaūgiai. Vabzdžiai retai pasiekdavo gana aukštai esantį mano balkoną, tad pradėjau pergyventi, kad nebus kas apdulkina. Pasirodė, kad tai savidulkiai augalai, iš vienų žiedų užsimezga vaisius, kiti tiesiog nuvysta.
Štai jau ir rugpjūtis, o pomidorų tik vienas kitas, ir tie - mažučiai ir žali. Didieji krūmai suvešėjo iki žmogaus ūgio, žydėjo daug, pasirodė nauji ūgliai. Tada toptelėjo, jog reikia neatidėliojant genėti. Praretinau, aplaužiau nereikalingas šakas, ir, o stebukle, pasipylė pomidorai. Tačiau tai jau buvo rugsėjis. Vasara nekaršta, nors balkonas ir stiklintas, reikėjo gal geriau kambaryje auginti. Dar kartą negailestingai apgenėjau rugsėjo pabaigoje, iš naujo priraišiojau. Jau ir pomidorų paragavome. Pirmieji prinoko žemaūgiai geltonieji, paskui juodieji (kumato), dar vėliau raudonieji.
Skonis buvo toks turtingas, jog iškart tapo ne tik mano, bet ir vaikų favoritu. Tik odelių nepatartina valgyti, jos kietos, geriau išspjauti.O juk niekuo netręšiau, laisčiau tik paprastu vandeniu. Gaila, kad derlius kuklus, nepasisotinsi. Kita vertus, procesas ištęstinis: per dieną po vieną - kitą pomidorėlį.
Orams dar labiau atšalus vazonus perkėliau į kambarį ant palangės, nors tai ir prieštarauja mūsų šeimos estetikos suvokimui. Teko dar labiau apgenėti, o linkstančius stiebus priraišioti ant karnizų. Lapkričio viduryje pomidorai vis dar žydėjo, bet, regis, nebesimezgė. Likę vaisiai gražiai noko kambario šilumoje, kaskart suteikdami mažytį gurmanišką džiaugsmą šeimos nariams.
Internete radau prekiautojų tokiais sodinukais, tad pavasarėjant rimčiau užsiimsiu. Galbūt šiems augalams reikia ilgesnio šilumos ciklo, t.y. pradžioje ilgiau palaikyti kambary, ir tik smarkiau atšilus išnešti į balkoną, o paskui anksčiau grąžinti kambarin. Matyt, ir genėti reikia anksčiau. Žemė turi būti šviežia, nenaudota.
O gal pavyktų derlių išsiauginti ir žiemą? Verta pabandyti.
Straipsnio ir nuotraukų autorius Hermis Preikštas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
