Daugiabučių modernizavimas iki A klasės - utopija ar realybė?

Ar įmanoma seną daugiabutį paversti energijos beveik nenaudojančiu pastatu? Kokias problemas turi išspręsti projektuotojai, rangovai ir gyventojai?

Vis stipriau pučiant daugiabučių namų modernizacijos vėjams, atsiranda vis daugiau skirtingų nuomonių, kokios energinio naudingumo klasės reiktų siekti atliekant namo modernizavimą. Kiekviena modernizacija šiandien gali pasukti vienu iš trijų kelių ir siekti C, B arba A klasės. Tų klasių yra ir daugiau, bet įstatymu nustatyta, kad namas po modernizacijos turi atitikti ne žemesnę kaip C klasę. Modernizuotis į priešingą pusę - link A++ klasės - irgi niekas netrukdo, stabdo tik investicijų (paprastai tariant eurų kiekio) poreikis.

Šio straipsnio tikslas - apžvelgti pagrindinius skirtumus tarp energinio naudingumo klasių ir aptarti problemas, su kuriomis gali tekti susidurti, vykdant modernizaciją iki A, B ar C klasių.

Reikalavimai, kuriuos turi pasiekti modernizuojami pastatai, technine kalba surašyti statybos techniniame reglamente STR 2.01.09:2012 Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas. Reglamentas su priedais užima 182 A4 formato puslapius, o jame yra 500 (taip, taip - penki šimtai) su trupučiu formulių! Taigi, tame reglamente surašyta kone dalis atskiro mokslo, kurio, neturint inžinerinio išsilavinimo pagrindų, suprasti nelabai ir įmanoma (kad skaitytojas nesijaustų vienišas, šių eilučių autorius taip pat prisipažįsta, kad jam nesant energinio efektyvumo sertifikavimo specialistu toli gražu ne visos tos formulės atrodė aiškios). Žemiau pateikiamos svarbiausios ištraukos iš šio reglamento punktų ir lentelių, kurios apibrėžia pagrindinius skirtumus tarp energinio efektyvumo klasių.

Kiekvienai klasei pasiekti, minėtame reglamente surašyti reikalavimai:

• kaip efektyviai turi būti naudojama energija šildymui, vėdinimui, vėsinimui, apšvietimui;
• kokių dydžių neturi viršyti pastato atitvarų (sienų, stogo, grindų, durų, langų ir t.t.) šilumos nuostoliai;
• pastato sandarumui užtikrinti - reikalavimai keliami tik siekiant A ir B klasių;
• pertvarų ir perdangų šiluminėms savybėms - reikalavimai keliami tik siekiant A ir B klasių;
• mechaninio vėdinimo su rekuperatoriumi sistemos naudingumo koeficientui ir elektros energijos suvartojimo kiekiui - reikalavimai keliami tik siekiant A klasės;
• kokios turi būti šiluminės energijos sąnaudos pastatui šildyti - reikalavimai keliami tik siekiant A ir B klasių.

Energijos naudojimo efektyvumui yra svarbūs C1 ir C2 rodikliai.

C1 vertė apibūdina pirminės neatsinaujinančios energijos vartojimo efektyvumą šildymui, vėdinimui, vėsinimui ir apšvietimui;

Rodiklio C2 vertė apibūdina pirminės neatsinaujinančios energijos vartojimo efektyvumą karštam buitiniam vandeniui ruošti; pastate sunaudojamos energijos dalį iš atsinaujinančių išteklių.

Atsinaujinančios energijos šaltiniai - viena iš būtinų sąlygų aukštesnės energinės klasės pastatams.

Trumpai tariant, kuo aukštesnė energinė klasė, tuo efektyviau turi būti vartojama energija, o B ir A klasėms jau reiktų įrengti sistemas, dalį sunaudojamos energijos pagaminančias iš atsinaujinančių išteklių (saulės kolektorių ir pan.)

Čia susiduriame su viena svarbiausių problemų, kai siekiama modernizuoti sovietmečiu statytą pastatą iki kuo aukštesnės klasės: pastatas jau statant turėjo būti tinkamai orientuotas pasaulio šalių atžvilgiu. Lietuvos sąlygomis būtina, kad kuo didesnė dalis gyvenamųjų patalpų langų būtų orientuota pietų ar pietvakarių kryptimi. Šiaurinėje pusėje turėtų atsidurti laiptinių, virtuvių langai. Taip yra todėl, kad skaičiuojant energijos sąnaudas, tampa svarbus šilumos energijos pritekėjimas dėl saulės šviesos. Jei pusė butų langų žiūri šiaurės kryptimi, šilumos pritekėjimo potencialas šaltuoju metų laiku negalės būti išnaudotas visiškai ir jį reikės kompensuoti kitomis, brangesnėmis, priemonėmis. Tokia pat problema kiltų, jei ilgieji namo fasadai orientuoti rytų ir vakarų kryptimis.

Dar vienas svarbus dalykas modernizuojant daugiabutį  - reiktų išspręsti nešildomo rūsio problemą. Naujai statomuose didelio energinio efektyvumo pastatuose nerekomenduojama įrengti nešildomų rūsių. O štai daugiabučiuose tokių rusių - absoliuti dauguma. Vadinasi, siekiant A klasės, tektų arba įrengti rūsio šildymo sistemą, arba apšiltinti perdangą virš rūsio. Patalpų aukštis rūsyje dar mažesnis nei butuose, o šilumos izoliacijos sluoksnis tą aukštį dar sumažintų. Sovietmečio statytojams tinkamas pastatų orientavimas ar patalpų planavimas mažai rūpėjo - juk tuomet visiškai nebuvo aktualus efektyvus energijos naudojimo klausimas.

Skirtingo energinio efektyvumo pastatams skiriasi ir reikalavimai atitvarų varžai. Žemiau pateikti reikalaujami gyvenamųjų namų šiluminės varžos (R, (m²*K)/W) parametrai pagrindinėms pastatų atitvaroms:

Šiluminės varžos padidinimas - bene lengviausiai išsprendžiama modernizacijos problema: belieka pastorinti šiluminės izoliacijos sluoksnį ir jau patenkinsi keliamus reikalavimus. Tačiau reikia nepamiršti, kad geresnė šilumos izoliacija reiškia, kad keisis patalpų mikroklimatas, todėl atsiras poreikis įsirengti mechaninę vėdinimo sistemą. Ir tai ne tiek techninių reglamentų reikalavimas, kiek sveiko proto klausimas - juk norisi gyventi sveikoje aplinkoje, o ne toje, kuri tinkama pelėsiui augti.

A ir B klasės pastatams reikalaujama, kad metinės šiluminės energijos sąnaudos pastatui šildyti neviršytų norminių sąnaudų. Tai yra, 1 m² turi tekti ne daugiau kilovatvalandžių, negu nurodyta techniniame reglamente. Šis skaičius nevienodas ir turi būti apskaičiuojamas atskirai kiekvienam pastatui priklausomai nuo jo ploto. Jei daugiabučio namo plotą priimtume lygų 2500 m², tai skirtumas tarp A ir B klasėms taikomų reikšmių siektų apie 3 kartus. Tad šiame punkte slepiasi žymus skirtumas tarp energinio efektyvumo reikalavimų skirtingoms klasėms (palyginimui, tarp A ir A+ klasių tokiomis pat sąlygomis skirtumas - 1,6 karto).

Be aukščiau paminėtų reikalavimų, A ir B klasės pastatams keliami reikalavimai pastato sandarumo užtikrinimui. Jei B klasei tereikia skaičiavimais patikrinti, ar deklaruojamas oro pritekėjimas per langus, stoglangius, švieslangius ir duris atitinka teoriniams reikalavimams, tai A klasei turi būti atliktas specialus pastatų laidumo orui bandymas. Taigi, kuo aukštesnės klasės siekiama, tuo daugiau reikalavimų ir visokių bandymų teks atlikti.

Sandarumo testas.

Siekiant A klasės, neišvengimai tenka įrengti mechaninio vėdinimo sistemą su rekuperatoriumi (paprastai tariant, rekuperatoriuje oras, ištrauktas iš patalpų, pašildo tiekiamą į patalpas lauko orą). Be šios sistemos, pasiekti reikalaujamus A klasės rodiklius, naudojantis alternatyviomis priemonėmis, būtų sudėtinga. Ir čia iškyla antroji didelė problema, su kuria tektų susidurti sovietinių daugiabučių gyventojams: rekuperatoriai gali būti montuojami atskirai kiekvienam butui, vienas visai laiptinei, ar keletui butų. Modernizuojant pastatą, neišvengiamai tektų susidurti su visos vėdinimo sistemos atnaujinimu: esamus vėdinimo kanalus išvalyti (atskirų, butuose įrengiamų rekuperatorių atveju, jų atsisakyti), įrengti ortakius. Ortakiai, išvedžiojami palubėje, užims vietos - taigi, ten, kur praeitų ortakis, reiktų susitaikyti su ~25-30 cm aukščio sumažėjimu. Blokinių namų lubų aukštis ir taip nedidelis, o ortakiai jį dar sumažintų. Ar tai priimtina, atskirai turėtų spręsti kiekvienas buto savininkas.

Trečia problema ta, kad mechaninės vėdinimo sistemos įrengimo metu neišvengiamai nemaža dalis darbų turės būti atliekama patalpų viduje, todėl gyventojai iš anksto turėtų suprasti, kad modernizacijos metu ne tik pastato fasadas ir balkonai, bet ir jų butai taps statybos zona, o po modernizacijos  reikės didesnio ar mažesnio patalpų remonto.

Ketvirta - detaliai neaptarinėsiu langų problemos. Kad jie aukštos energinės klasės pastate turi būti šiltinimo sluoksnyje, jau senokai žinoma tiesa. Deja, realybė visai kitokia. Tiek projektuotojai, tiek rangovai susiduria su problema, jog dauguma gyventojų savo butuose jau būna pasikeitę langus, jie paprastai sumontuoti senųjų langų vietoje. Keisti langų vietą, reiškia, keisti ir pačius langus. O tai, savaime suprantama, brangina projektą.

Taigi, niekas nedraudžia namus modernizuoti iki kuo aukštesnės klasės. Tačiau kiekvieną norą reiktų įvertinti ir šaltu protu, analizuojant teigiamus ir neigiamus modernizacijos aspektus, neužmirštant, kad kuo aukštesnės klasės siekiama, tuo mažiau patirties ir sėkmingai įgyvendintų pavyzdžių Lietuvoje turime. Dar prieš projektavimo pradžią reiktų įvertinti, kurią energinio efektyvumo klasę realu pasiekti, ar namo padėtis ir suplanavimas leistų maksimaliai išnaudoti renovacijos priemonių potencialą, o projektavimo etape reiktų nuolat bendrauti su projekto rengėjais, teirautis apie priimtus sprendinius, savarankiškai domėtis galimomis alternatyvomis ir nuolatos sekti modernizacijos sektoriuje atsirandančias naujoves. Apie tai, kad statybų metu kuo rimčiau turėtų būti kontroliuojama darbų kokybė, tikiuosi, plačiau aiškinti nebereikia.

Paulius Kriaunevičius, inžinierius-konstruktorius

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.