Abrikosų auginimas

Abrikosas jau nėra egzotinis vaiskrūmis mūsų soduose. Suradus jam tinkamą vietą ir tinkamai pasodinus, kasmet džiaugsitės saldžiais, kvapniais abrikosų vaisiais. Savo sode išauginti abrikosai skoniu ir aromatu smarkiai skiriasi nuo parduodamų prekybos centruose. Abrikoso medelis nėra labai lepus ir bijantis mūsų klimato, daugiau problemų kyla, jei parenkama netinkama sodinimo vieta.

Abrikosai

Manoma, kad abrikosai kilę iš Kinijos. Iš čia jie paplito į Kaukazą, Vidurinę ir Mažąją Aziją, Pietų Europą. Tian Šanio priekalnėse teko valgyti abrikosus nuo kelių dešimčių metrų aukščio ir pusmetrinio kamieno skersmens abrikosų medžių, greičiausiai, kelių šimtmečių senumo. Fanų kalnų auluose tokie medžiai yra didžiulė vertybė, užtikrinanti didelę dalį šeimos pajamų. Selekcininkai išvedė šalčiui atsparių veislių, kurios sėkmingai dera ir Lietuvoje. Teigiama, kad Lietuvoje produktyvus abrikosų medžio amžius siekia iki 30 metų.

Abrikoso žiedas.

Abrikoso medelio sodinimas

Naujos selekcijos abrikoso medeliai atlaiko gana didelius šalčius. Sėkmingam medelio augimui dielės įtakos turi gruntas. Nesėkmingi bandymai įveisti abrikosus bus, jei medelis sodinamas sunkiame priemolyje ir arti gruntinio vandens. Netinkamoje vietoje pasodintas abrikosas nušalinės, bus kankinamas įvairių grybinių ligų.

Geriausia abrikoso medeliui parinkti vietą pietiniame šlaite, už pietinės namo sienos, sode, kur nuo šiaurės vėjų ir skersvėjų apsaugo kiti medžiai. Medeliui reikėtų skirti mažiausiai 4 metrų skersmens plotą. Genint medžio aukštis palaikomas iki  4 metrų. Kuo saulė ilgesnį laiką glostys abrikoso lapelius, tuo geriau jis augs ir derės kokybiškesnis derlius. Reikėtų kuo mažiau šešėlio nuo pat ankstyvo pavasario, kai saulė dar slenka pažeme iš rytų į vakarus.

Tinkamiausias gruntas abrikosui yra lengvi priemoliai ir priesmėliai. Gruntas turėtų būti neutralus pH apie 6,0- 7,0. Priklausomai nuo dirvožemio ruošiama duobė. Jei gruntas priemolingas, pakankamai derlingas (40+ balų) ir išdirbtas, medeliams pakaks nedidelės duobės, į kurią telpa šaknys. Jei gruntas lengvas, reikėtų kasti didesnę duobę, apie 1 metro skersmes ir 60-80 centimetrų gylio. Dugne įrengiamas molingo grunto ekranas. Iškasta derlinga žemė maišoma su kompostu,  neutraliomis durpėmis ir sunkesniu gruntu (moliu - priemoliu).

Lengvame, gana derlingame priemolyje (mažiau nei 40 balų)  iškasama 60-80 cm skersmens ir 60-80 cm gylio duobė. Duobės apačioje supilama dalis nukasto viršutinio derlingo sluoksnio. Duobė užpildoma komposto, neutralių durpių, grunto mišiniu. Galima pridėti kalio ir fosforo trąšų, jei gruntas rūgštesnis - įberti dolomito miltų.

Sunkiuose gruntuose daroma didesnė duobė (kaip lengvų atveju). Duobės dugne galima padaryti drenažą iš sijoto stambesnių frakcijų žvyro. Duobė užpildoma grunto, komposto, neutralių durpių ir smėlio mišiniu.
Jei bandote užauginti abriksosą vietoje, kur aukšti gruntiniai vandenys, reikėtų kasti gana negilią ir plačią duobę, jos dugne įrengti drenažą iš žvyro sluoksnio. Likusią duobės dalį užpildyti vandeniui laidaus komposto, neutralių durpių, sunkesnio dirvožemio ar daržo žemių mišiniu. Abrikoso šaknis dėti ant su žemės paviršiumi sulyginto žemių sluoksnio ir užpilti tokiu pat mišiniu iki šaknies kaklelio. Suprantama, tokiam sodinimui reikia kruopščiau paruošti žemės mišinį,  medelį reikės dažniau laistyti.

Į duobę abrikoso sodinukas statomas taip, kad skiepo sudūrimo vieta būtų lygiai su žemės paviršiumi arba iki 5 cm aukščiau žemės paviršiaus. Prieš dedant sodinuką, supiltame grunte padaroma šaknų dydžio duobutė, įpilamas kibiras vandens. Vandeniui susigėrus, įstatomas abrikoso sodinukas, atsargiai beriamas žemių mišinys, lengvai jį pamindant, stipriai nesuspaudžiant šaknų.

Kad sodinukas greičiau prigytų ir įsišaknytų siūloma naudoti Hifas mikorizinius grybus, kurie sudaro simbiozę su augalų šaknimis ir veikia tarsi didžiulis papildomas šaknų tinklas. Taip augalai efektyviau aprūpinami vandeniu bei maisto medžiagomis ir maksimaliai išnaudojamas jų augimo potencialas.

Augalas geriau prigis ir greičiau įsišaknys, jei šaknis pamirkysite ar pasodinus palaistysite kartu su Blackjak koncentruotų huminių, fulvo, ulmo rūgščių ir mikroelementų suspensijos tirpalu.

Medelis pririšamas prie kuoliuko, įstatyto iš šiaurės pusės arba dviejų kuoliukų iš skirtingų pusių.

Sodinant abrikosus plikomis šaknimis, geriausias abrikosų sodinimo laikas - antra balandžio pusė. Iš konteinerių su žemės gumulu galima sodinti ištisus metus. Pavasarį sodinti logiškiau,  nes per vasarą ir rudenį medeliai sustiprėja ir pasiruošia žiemai. Rudenį pasodinus medeliai dažnai neatlaiko šalčių. Tačiau rudeninio sodinimo abrikosai, atlaikę žiemą, turi daugiau augimo energijos.

Paruošiama duobutė šaknims, įpilama vandens ir palaukiama, kol susigers.

Abrikosas sodinamas taip, kad šaknies kaklelis (skiepijimo vieta) būtų ties žemės paviršiumi arba kiek aukščiau jo.

Užpiltas žemės sluoksnis atsargiai sumindomas.

Abrikoso sodinukas.

Abrikosų skiepijimas

Abrikosai skiepijami į abrikoso ar kaukazinės slyvos sodinukus. Gana gerai prigyja paskiepyti sudūrimo metodu. Parenkami panašaus storio poskiepiai ir įskiepiai. Abrikoso įskiepis pjaunamas įstrižai, taip, kad pirmasis pumpuras būtų apie nuopjovos vidurį ar ties jos viršumi. Dar paliekami 2 pumpurai ir įskiepis kerpamas apie 1 cm atstumu nuo viršutinio pumpuro. Įskiepio ir poskiepio pjūviai suglaudžiami, kad kuo labiau susiglaustų žievė. Sutvirtinami minkšta PVC izoliacine juosta, pradedant vynioti žemiau įskiepio pjūvio. Izoliacija nuimama vasaros pabaigoje.

Abrikosų genėjimas

Pirmasis genėjimas daromas pavararį, tik pasodinus abrikosą. Ilgasis stiebas patrumpinamas 70- 90 cm aukštyje. Tuomet abrikosas išleidžia šonines šakeles, iš kurių paliekamos į skirtingas puses nukrypusios 3-4 šakelės, kurios ateityje formuos vainiką.

Antraisiais metais galima negenėti, tik šalinti šakeles, kurios trukdo pagrindinio vainiko šakoms.

Trečiaisiais metais trumpinami pagrindiniai ūgliai ir imamos formuoti šakos, krypstančios į šonus. Ūgliai trumpinami nuo trečdalio iki pusės ilgio. Taip pat vasarą galima šalinti vilkūglius.

Abrikosų vaisiai gausiausiai dera ant pirmamečių šakelių ar ant vaisinių šakelių. Vaisinės šakelės išsilaiko gyvybingos apie 3 metus, vėliau apmiršta. Vaisinės šakelės formuojasi ant jaunų šakų, todėl pagrindinis abrikoso genėjimo tikslas - nuolat skatinti naujų šakų formavimąsi. Pavasariniai genėjimai skirti naujoms šakoms formuoti. Vasarinių genėjimų tikslas yra padėti derėjimui ir išlaikyti abrikoso kompaktiškumą. Vasarą pjaunamos vertikaliai augančios šakos iki pirmos horizontalios šakos. Horizontalios šakos patrumpinamos trečdaliu. Tada augalas daugiau dėmesio skiria žemiau esančioms šakoms ir pumpuriams. Vaisiniai pumpurai iš šakutės formuosis arčiau kamieno, kas padės išlaikyti kompaktišką krūmą. Išgenėjus neperspektyvias, per tankiai suaugusias šakeles vasarą, taip pat pagerinama derliaus kokybė.

Abrikosai genimi praėjus šalčių pavojui, kovo viduryje-balandžio pradžioje, po obelų ir kriaušių genėjimo. Vasarą genima kai du trečdaliai šakelės sumedėja.

Tiek pirminio vainiko formavimo, tiek genėjimo metu pažeistas vietas būtina tepti sodo tepalu Bee Fort. Apsaugant mechaninius kamieno pažeidimus ar žievės įtrūkimus rekomenduojama naudoti sodo tepalą su bičių vašku. Sušilus orams  jis nenubėga į šonus ir nenudegina žaizdos, ko neišvengiama naudojant tepalą, paruoštą aliejaus pagrindu. Be įprasto sodo tepalo, labai gerą efektą turi purškiamas sodo tepalas Fort, kuris taip pat apsaugo abrikosą nuo žalingų aplinkos veiksnių, o pateptos vietos nesutrūkinėja ir nedžiūva. Tiek sodo tepalas su vašku, tiek purškiamas sodo tepalas gydo augalų žaizdas, puikiai išsaugo drėgmę ir neleidžia jai išgaruoti per padarytas žaizdas.

Abrikosų priežiūra

Abrikosų šaknys skverbiasi gilyn, todėl medelis laistomas retai, tačiau gausiai. Vienam laistymui reikia trijų keturių kibirų vandens.

Pirmaisiais ir antraisiais augimo metais jauni medeliai žiemai aprišami, taip jie atsilaiko per šalčius. Pirmamečius ūglius mėgsta nuskabyti stirnos, nugraužia kiškiai.

Nupjovus veją, ja galima mulčiuoti aplink abrikoso stiebą. Retsykiais apiberkite mulčią pelenais arba dolomito miltais, taip kompensuosis dirvos rūgštėjimas.

Esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms, tokioms kaip šalnos ir sausra, ar po kenkėjų antplūdžio, po pesticidų ar mechaninių pažeidimų augalus galima gaivinti papildomai maitinant amino rūgščių ir mikroelementų preparatu Terra Sorb Foliar. Sudėtyje esančios L-a - amonorūgštys skatina šaknų ir smulkių šakelių augimą, skatina greitesnį vaisių susidarymą, cukraus susidarymo procesus, stabdo vytimą ir senėjimą. Nuo sausros gelbėja skatindamos žiotelių užsidarymą.

Augimo sutrikimai gali būti sumažinami ar pašalinami naudojant mikroelementų purškimą per lapus. Tai greičiausias kelias augalui įsisavinti trūkstamus mikroelementus. Atsiradus ant augalo tam tikriems kalcio, magnio, geležies, boro, mangano ar cinko trūkumo požymiams, purškiamas mikroelementų preparatas Microdoctor papildys augalo mitybą. Kadangi priemonė prisotinta prolinu, ji taip pat padės augalui atsigauti po karščio ir šalčio, kenkėjų ir ligų pažeidimų, pesticidų poveikio.

Abrikosų veislės

Laikoma, kad Lietuvos sąlygose geriausiai auga lietuvių, latvių, lenkų ir rusų selekcininkų išvestos abrikosų veislės. Jų yra savidulių ir kryžmadulkių. Kryžmadulkių reikės sodinti kelis abrikosų sodinukus.

'Šiaurės triumfas' yra rusų selekcininkų išvesta savidulkė, gausiai deranti veislė. Vaisiai dideli, 50-70 g, oranžniai, saulėje raudonai taškuoti. Noksta liepos pabaigoje. Atspari šalčiams ir ligoms.

'Ritausma' - latvių selekcininkų išvesta savidulkė abrikosų veislė. Vaisiai dideli 40-50 g dydžio, saldžiarūgščiai. Dera rugpjūčio pradžioje. Atspari šalčiams ir ligoms.

'Karola' - ankstyva ir savidulkė čekų selekcininkų veislė. Vaisiai ryškiai oranžiniai, apvalūs, sveriantys 45-55 g. Gana ištverminga žiemą, gana atspari ligoms ir moniliozei. Noksta liepos antroje pusėje.

Abrikosų ligos

Iš visų kaulavaisių abrikosų vaisiai tikriausiai būna mažiausiai pažeisti ligų. Tačiau patį medelį puola daug grybelinių ligų.

Tafrinozė sukeliama grybelio Taphrina deformans. Pavasarį ima garbanotis ligos pažeisti lapeliai, pradžioje pasidaro gelsvai rausvos, vėliau tamsiai raudonos spalvos. Lapai sustorėja, išsikraipo, lūžinėja, krenta, liga persiduoda ir vaisiams. Negydomas medis žūva. Pastebėjus ligą, užsikrėtusios šakelės išpjaunamos ir sudeginamos. Medis purškiamas prieš pumpurų sprogimą vario sulfato tirpalu, dar kartą purškiama po žydėjimo. Vėl nupurškiama rudenį krentant lapams. Galima pridėti rekomenduojamų fungicidų.

Be nurodyto preparato taip pat rekomenduojama mikroelementinė vario trąša COPFORT, kuri yra greitai įsisavinama ir absorbuojama per lapus bei šaknis (sisteminis poveikis). Ši ekologinė priemonė apsaugo augalus nuo vario stokos ir padaro juos atsparesniais nepalankiems aplinkos veiksniams. COPFORT rekomenduojama apdoroti augalus tokių simptomų prevencijai: chlorozės (lapų, ūglių, stiebų spalvos pakitimai), deformacijos, baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas), šakelių džiūvimas, rudos apnašos, rudavimas ir kt.

Moniliozė - taip pat dažna abrikosų grybinė liga. Lapai paruduoja, šakelės džiūsta. Efektyvių fungicidų nėra. Šakelių šalinimas, deginimas, purškimas vario sulfato preparatais ir fungicidu, kurį pasiūlys specialistai tais metais, taip pat kaip ir tafrinozės atveju.

Šratligės simptomai  - ant lapų atsiranada šviesiai rudos apie 5 mm skersmens dėmelės. Ligos pažeista žievė pleišėja.

Miltligės simptomai - baltos, miltų pavidalo  apnašos, dengiančios lapų ar ūglių paviršių. Lapai pagelsta, sudžiūna ir nukrenta.

Verticiliozės pažeisti abrikosų lapai vysta, gali būti, kad vytimas matomas tik dieną, naktį lapai atsigauna. Perpjovus šakelę viduryje matyti patamsėjusi mediena. Išpjaunamos pažeistos šakelės.

Šakeles pažeidžia citosporozė. Šiuo atveju šakelių ir kamieno žievė pasidengia pusiaus apskritais kauburėliais su balta ar pilkšva viršūnėle. Žievė nudžiūna. Padeda genėjimas, tręšimas kalio ir fosforo trąšomis, kamienų balinimas.

Jei birželio mėnesį lapeliai balzganėja, raitosi, abrikosas gali būti pažeistas sidabraligės grybelio. Vasaros pabaigoje medžio laja būna tarsi pasidabruota, pažeistos šakos džiūna. Susergama dėl per stipraus genėjimo, azotinių trąšų pertekliaus, boro trūkumo.

Stiprinti ir apsaugoti augalus verta natūraliomis priemonėmis. Unikalus produktas yra FIZIMITE - tai koncentruotas, maitinantis, augalus apsaugantis mikroelementų derinys. Juo purškiant augalai sustiprinami, patikimai didinamas jų produktyvumas. FIZIMITE efektyviai nuplauna augalų paviršių nuo kenksmingų organizmų ir natūraliu būdu pagerina augalų gynybos sistemą. Dėl to augalai gali patys apsiginti nuo kenkėjų ir ligų. FIZIMITE padeda apsisaugoti nuo lapų susisukimo, deformacijų, apnašų, dėl pažeidimų atsirandančių gelsvų dėmelių abiejose lapų pusėse, voratinklių susidarymo tarp lapų, lapų kritimo, baltų apnašų susidarymo.

Padidinti natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams galima naudojant žalios linijos produktus su skirtingais augaliniais ekstraktais ir mikroelementais -  Altozan B/Zn, Alsupre S, Copfort, Mimox Zn

Abrikosų kenkėjai

Amarai (slyvinis miltamaris, vyšninis amaras) gyvena didelėmis kolonijomis, dažniausiai ūglių viršūnėse, lapų apatinėje pusėje.

Natūraliu būdu augalų kenkėjus padės išnaikinti naudingieji vabzdžiai. Juos į sodą pritrauksite naudodami MagiPal vabzdžių vilioklį „Medžio auskariukai". Tyrimais nustatyta, kad naudojant MagiPal naudingieji vabzdžiai kenkėjų skaičių sumažina net 40-80%.

Padidinti natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams galima naudojant žalios linijos produktus su skirtingais augaliniais ekstraktais ir mikroelementais  Matrinal B, Matrifruit, Drekkar

Prieš vaismedžių žydėjimą sodo purškimui ypač tinka Matrinal B. Po žydėjimo - Matrigruit, kurio sudėtyje esanti amino rūgštis - lizinas transformuojasi natūralų gynybinį augalo junginį - alkaloidą.

Tačiau jeigu kenkėjai puola masiškai, siūloma naudoti bioinsekticidą NeemAzal. Nupurškus NeemAzal, augalas pasidengia plona plėvele, taip pat per lapų paviršių dalis preparato veikliosios medžiagos nukeliauja ir į vidinius augalo audinius. Kenkėjus preparatas veikia tik oraliniu būdu, jiems maitinantis augalais, nupurkštais NeemAzal tirpalu.

Daugiau apie priemones nuo abrikosų ligų ir kenkėjų rasite paspaudę šią nuorodą

Naudingosios abrikosų savybės

Maistui naudojamas abrikoso vaisius - dažniausiai geltonos spalvos, kartais rausvėjantis, mėsingas. Skonis saldus, kartais saldžiarūgštis. Senesnių veislių abrikosų svoris siekia apie 20 gramų, naujų veislių abrikosai pasiekia 40 gramų. Vaisiai subręsta liepos pabaigoje - rugpjūtyje. Geriausiai abrikosų naudingos sąvybės išsilaiko juos džiovinant.

Abrikose gausu įvairių vitaminų - A, B1, B2, B3, C, E, P. Iš mineralinių elementų gausu kalio, geležies, natrio, fosforo, magnio, boro. Jame gausu karotino, organinių obuolių ir citrinos rūgščių.

Abrikoso vaisiuose yra daug kalio. Džiovintuose vaisiuose jo yra apie 300 mg/100 g. Kalis teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, normalizuoja kraujospūdį. Reguliuoja adrenalino kiekį kraujyje, o tai turi raminantį poveikį.

Geležis abrikosuose padeda esant mažakraujystei, po traumų, sumažėjus hemoglobino, susilpnėjus imunitetui, gausiai kraujuojant per mėnesines. Džiovintuose abrikosuose geležies  yra apie 700 mkg/100 g.

Skydliaukei naudingas vaisiuose esantis jodas.

Abrikosai yra vieni iš šarmingiausių vaisių. Tai sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą, kas svarbu sergant skarandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu. Valgant abrikosus sumažinamas vėžio, aterosklerozės, inkstų ligų pavojus, mažėja druskų kaupimasis.

Abrikoso ląsteliena teigiamai  veikia virškinimo sistemą, turi silpną vidurius laisvinantį poveikį.

Abrikosas priskiriamas dietinianms produktams, turi apie 50 kkal 100 gramų minkštimo. Padeda iš organizmo išvalyti toksinus.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.