Kokie gyvatukai tinka senuose daugiabučiuose?

Klausimas: Norime pakeisti vonios kambaryje rankšluosčių džiovintuvą. Daugiabutis 1985 metų statybos, vandentiekio projekto nėra. Kokį „gyvatuką" pirkti, kad būtų nesudėtingas pajungimas ir gerai kaistų? Girdėjau, kad „kopetėlių" formos gyvatukai kažkodėl netinka.

Kalbant apie senos statybos daugiabučius, tai gyvatukai yra kone kasdieninis klausimas, iškylantis šių namų gyventojams. Beveik visuose senos statybos daugiabučių vonios kambariuose yra įrengti "gyvatuko" formos šildymo prietaisai prijungti prie karšto vandens cirkuliacinės linijos. Deja, tai ankstesnių laikų palikimas, kuris naujoje statyboje nenaudojamas. Esmė ta, kad šiame vamzdyne cirkuliuoja gėlas vanduo ir šiuo atveju vamzdynas turi būti iš tokiam vandeniui skirtos ir korozijai atsparios medžiagos. Europoje naudojami standartai net neleidžia prie cirkuliacinės linijos jungti šildymo prietaisų, todėl daugelis šiuolaikinių įvairių formų vonios radiatorių arba "gyvatukų" skirti jungti tik prie šildymo sistemos. Tinkančių cirkuliacinei linijai prietaisų pasirinkimas yra labai ribotas.

Todėl renkantis naują "gyvatuką" reikėtų atsžvelgti į tai, prie kokios sitemos jis bus jungiamas ir ar tam jis pritaikytas.

Į  karšto vandens cirkuliacinę liniją tinka jungti tik „gyvatukus" pagamintus iš žalvario arba nerūdijančio plieno.

Žalvarinių „gyvatukų"  šilumos atidavimas didesnis nei „gyvatukų" iš nerūdijančio plieno, taip pat ir baltai dažytų šilumos atidavimas didesnis nei chromuotų. Forma gali būti tiek „gyvatės",  tiek kopetėlių tipo, svarbu jungiant neuždaryti cirkuliacijos.

Ir, aišku, renkantis „gyvatuką" reikia atsižvelgti į esamus įvadus, atstumus tarp jų bei vonios kambario plotą, vietą skirtą vonios radiatoriui -  „gyvatukui". Kuo tankesnis arba daugiau įvijų turi „gyvatukas", tuo daugiau šilumos atiduos.