Kelio žymėjimo technika
Lazerinė kelio žymėjimo technika ženkliai pagreitina kelio žymėjimą daugiau
Estetinis kelių apipavidalinimas ir aplinkos apsauga
2007-01-28 18:22 Peržiūros : 1630 Spausdinti
Keliu važiuojančio vairuotojo žvilgsnis slysta nuo vieno kelio ar aplinkos elemento prie kito, vairuotojas atmintyje fiksuoja šiems elementams būdingus požymius ir pagal šią informaciją suvokia kelią. Informacijos suvokimas susijęs su tam tikromis emocijomis. Jeigu informacijos srautas ypač gausus, vairuotojas nespėja jos suvokti ir jo darbingumas mažėja, tačiau, jeigu naujos informacijos yra nedaug, vairuotojo darbo sąlygos darosi monotoniškos, nuobodžios, jis greitai pavargsta, eismas darosi nesaugus. Tik kai yra tam tikras optimalus emocinės informacijos srautas, vairuotojas jaučia estetinį pasitenkinimą ir tai turi teigiamą reikšmę eismo saugumui. Taigi vairuotojui būtinai reikalingi tam tikri optimalūs estetiniai informacijos dirgikliai, stimuliuojantys kelio ir aplinkos elementų sukeliamas teigiamas emocijas.
Automobilių kelio estetinio apipavidalinimo tikslas yra vietovės landšafto, kelio, jo aplinkos (želdinių, poilsio, gražaus reginio aikštelių ir kt.), įrenginių (atitvarų, kelio ženklų ir kt.) bei statinių (tiltų, viadukų, kelio tarnybos bei techninio aptarnavimo pastatų ir kt.) vientiso komplekso, užtikrinančio eismo saugumą ir komfortiškumą, sukūrimas. Pralaidumo, eismo saugumo bei estetinius poreikius tenkinantys reikalavimai įgyvendinami kelią projektuojant, tiesiant ir eksploatuojant. Šis procesas turi būti vientisas ir nenutrūkstantis: kelią projektuojant bei tiesiant, įgyvendinamos konkrečios techninės priemonės, o eksploatuojant - išsaugomi priežiūros priemonėmis.
Estetinis kelių apipavidalinimas. Automobilių keliai - transporto arterijos, aptarnaujančios visą šalį. Jais naudojasi visi šalies gyventojai, todėl kelių eksploatacinės tarnybos padalinių naudojamos organizacinės priemonės turi garantuoti ne tik nepertraukiamą eismą, bet ir estetinę kelio kokybę.
Kelias turi būti ne tik susisiekimo objektas, bet ir vadovas vairuotojams ir keleiviams, rodantis, kaip ir per kokius miestus bei gyvenvietes važiuoti į reikiamą punktą, kokie atstumai iki jų, kokie įsidėmėtini objektai ir vietos yra netoli kelio. Kelias savo ir pakelės statiniais, pastatais bei įrenginiais turi būti mūsų liaudies ūkio laimėjimų propaguotojas bei agitatorius, taip pat estetiška zona, kuria važiuojant galima maloniai grožėtis aplinkos landšaftu ar, jeigu reikia, ir pailsėti.
Kelias estetiškai apipavidalinamas dviem etapais: pirmiausia kelio trasa harmoningai susiejama su pagrindiniais stambiais aplinkos landšafto elementais, po to estetiškai apipavidalinti pavieniai kelio ruožai derinami su mažomis aplinkos formomis.
Antrojo etapo uždavinius galima spręsti pritaikant kelią prie jau esančių pastatų, želdinių, vaizdingų aplinkos vietų arba sukuriant naują šių elementų derinį.
Kelias estetiškai apipavidalinamas pagal landšaftinio projektavimo bei optinio trasavimo principus sukuriant vientisą kelio ir aplinkos architektūrinę kompoziciją. Kelio ir aplinkos elementai dažniausiai stebimi važiuojant, todėl jų formų ritmas turi būti dinamiškas, jie turi vesti vairuotoją ir keleivius į tam tikrą tikslą, kuriuo dažniausiai būna miestai, kurortai, poilsio kompleksai ir kt.
Važiuodami vairuotojai ir keleiviai sutelkia dėmesį į išsiskiriančios architektūros statinius ir pastatus ar kitus būdingus aplinkos elementus, pagal kuriuos ir fiksuojami pravažiuoti kelio ruožai. Visi kelio statiniai bei pastatai turi būti ne tik susieti su aplinkos landšaftu, bet visame kelyje turi sudaryti vientisą architektūrinį ansamblį. Jeigu šie kelio architektūrinio ansamblio elementai sukelia teigiamas emocijas, tai kelias atrodo trumpesnis, kelionės tikslas pasiekiamas nepastebimai, mažiau pavargstama. Estetinį kelio vientisumą važiuojantys keliu geriausiai suvokia tik tuomet, kai jo elementų bei aplinkos formų sąsaja, jų subordinacija bei proporcijos tam tikrame kelio ruože (architektūriniame baseine) ir visame kelyje yra pakankamai aiškūs ir logiški. Kelio ruože išskiriamas ryškus akcentas, kuris dominuoja šio landšafto fone (jais gali būti kelio statiniai, aptarnavimo kompleksai ar net nuorodų stendai). Eliminuojant eismo sąlygų monotoniškumą, išryškinamos kiekvieno architektūrinio baseino ribos, kuriomis gali būti ne tik kelio išilginio profilio lūžiai, vertikalios kreivės, gyvenvietės, kelio posūkiai, bet ir dominuojantys landšafto akcentai.
Kelių estetinis apipavidalinimas glaudžiai susijęs su techniniais kelio ypatumais. Lygi be plyšių ar duobių kelio danga, ryškūs ženklai bei ženklinimo linijos, originalios nuorodos, sustiprinti kelkraščiai ne tik užtikrina saugų ir patogų eismą, bet keliui suteikia ir gerą estetinį vaizdą. Išvengti duobių remonto dažniausiai nepavyksta, tačiau jas remontuoti reikia taikant racionalią technologiją (taisyklingų formų lopų struktūra ir spalva turi būti tapatinga kelio dangai), tada estetiniai nuostoliai būna mažiausi.
Taigi, jeigu kelias, jo statiniai ir pastatai kartu su želdiniais ir landšaftu sudaro vientisą kompozicinį ansamblį, kurio puikūs reginiai keleiviams ir vairuotojui sukelia malonias emocijas, kelio estetinis apipavidalinimas geras.
Kelių apželdinimas. Kelių apželdinimo tikslas - sukurti vientisą kelio ir landšafto ansamblį, visapusiškai atskleidžiantį vietovės grožį; padidinti eismo saugumą, želdiniais optiškai orientuojant vairuotojus; atlikti žemių melioravimo funkcijas; sustiprinti nuošliaužų zonas, griovas; atnaujinti, tiesiant kelius, sunaikintus ar pažeistus želdinius ir kt.
Apželdinant kelią, išsaugomi kelio juostoje esantys želdiniai ir sodinami nauji ten, kur reikia paryškinti landšafto formą ar užmaskuoti kai kurias jo vietas, želdiniais sutvirtinami pylimų ar iškasų šlaitai. Kartais kai kurie želdiniai pašalinami, kad geriau matytųsi lankytinos ir vaizdingos vietos. Kelias, apsodintas pavieniais želdiniais ar jų grupėmis, nemonotoniškas, nesukelia monotoniškumo jausmo ir padeda aktyviau suvokti landšaftą, dėl to kelionės būna ne tik malonesnės ir įdomesnės, bet ir saugesnės.
Grupės želdinių, pasodintų prie kelio tose vietose, kurias norima išskirti iš bendro aplinkos peizažo, kad į jas būtų atkreiptas dėmesys (prie sankryžų, autobusų stotelių, nedidelių kelio posūkių), iš anksto vairuotojui signalizuoja apie būdingus kelio elementus, kartais net už matomumo zonos. Skiriamojoje juostoje pasodinti želdiniai, jeigu dėl jų nesusidaro sniego pusnys, apsaugo vairuotojus nuo sutinkamų auto-mobilių žibintų akinamų šviesų, taip pat sutrukdo įvažiuoti į priešingos krypties eismo juostas įvykus avarijai. Krūmai, pasodinti ant sankasos šlaitų ir šalikelėje, sulaiko automobilius, kurie nuvažiuoja nuo kelio, o želdiniai, augantys šalia kelio, apsaugo nuo šoninio vėjo.
Pakelės želdiniai, ypač lygumų rajonuose, apsaugo žemės ūkio laukus nuo vyraujančių vėjų, sudarydami palankias mikroklimato sąlygas šioje zonoje. Jie taip pat atlieka sanitarines bei higienines funkcijas, nes apsaugo pakelės gyvenvietes, poilsio aikšteles nuo triukšmo, dulkių, automobilių išmetamų kenksmingų dujų.
Želdiniai išskiria daug deguonies, o kai kurių veislių medžiai - ir fitoncidus. Pušų giraitė prie kelio - ne tik būdingas gamtovaizdžio akcentas, bet ir nepakeičiamas aplinkos sanitaras ištisus metus.
Kai kurių veislių želdiniai (beržai, maumedžiai ir kt.) intensyviai išgarina gruntinį vandenį (iš vieno hektaro - iki 1...3,5 mln. kg drėgmės per metus, t. y. apie 20...70 % atmosferinių kritulių), todėl jie sėkmingai naudojami drėgnoms vietovėms nusausinti.
Nuošliaužų ir griovių šlaitams sustiprinti sodinami želdiniai, turintys galingas šaknis ir išgarinantys daug drėgmės (tuopos, akacijos ir kt.).
Kai kuriais atvejais želdinių alėjos prie kelio turi teigiamą reikšmę: jos gerai maskuoja aukštus pylimus lygumose, išryškina kelio trasą apsemiamuose upių slėniuose, gerai derinasi su tiksliomis geometrinėmis kanalų linijomis melioruojamuose plotuose. Medžių alėjos tinka priemiesčių zonos keliams apželdinti, nes miestuose jų tęsiniu tampa bulvarai. Kurortų bei poilsio zonų, kuriose dažniausiai vyrauja įvairiarūšės augalijos kompozicijos, kelių medžių alėjos, sukelia nusiraminimo, poilsio, bendravimo su aplinka emocijas.
Pakelės želdinius rekomenduojama formuoti ne tik iš skirtingo aukščio, bet ir iš įvairių rūšių medžių bei krūmų, kurių lapai ir žiedai skiriasi atspalviais, atsparūs išmetamoms automobilių dujoms, vėjui bei sniego dangai, nereiklūs gruntinėms sąlygoms. Geriausias kelio želdinių efektas gaunamas želdinių grupes keičiant pagal natūralias landšafto formas: kalvotoje žemės ūkio naudmenų zonoje tinka krūmai, upių slėniuose - aukštų medžių grupės, o prieigose prie gyvenviečių - medžių alėjos. Taip suformuoti želdiniai padeda aiškiau suvokti aplinką, sukelia teigiamas emocijas.
Anksčiau keliai, kad nebūtų užpustyti sniegu, būdavo apsodinami iš abiejų pusių medžių ir krūmų juostomis. Taip apsodintose vietose sulaikomas beveik visas pūgos nešamas sniegas. Želdinių juostos atstumas nuo kelio žemės sankasos briaunos turi būti pakankamas sulaikomam sniegui nusėsti. Želdiniams naudojami tiek lapuočių, tiek ir spygliuočių veislių medžiai ir krūmai, tačiau jų veislė turi atitikti rajono klimato ir dirvos sąlygas. Geriausiai sniegą sulaiko (iki 50...75 m3/m) eglaitės, sodinamos 20...30 m atstumu nuo kelio. Lapuočių medžių ir krūmų juostose užsilaiko kiek mažiau sniego - 25...30 m3/m. Šios juostos turi būti atitrauktos per 10...14 aukščių nuo kelio. Taigi sniegą sulaikančių želdinių juostos prie kelio užima labai plačius žemės ūkio naudmenų plotus ir dabar nenaudojamos.
Asa.lt
Kategorijos: Kelių, gatvių tiesimas, tiltų, geležinkelių statyba, remontas, Kelių, tiltų ir kitų inžinerinių statinių projektavimas, Aplinkotvarka (tema), Aplinkos tvarkymas, apželdinimas, dekoratyvinis landšaftas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
