Per padidinamąjį stiklą įžvelgiama medienos makrostruktūra, o mikroskopu - smulkesnė jos sandara - mikrostruktūra. Medienos sandara skirtingai matoma skersiniame, liestiniame (tangentiniame) ir spinduliniame bandinio pjūviuose. Skersinis pjūvis statmenas kamieno ašiai, liestinis - išilgai kamieno ašies ir atokiau nuo centro, o spindulinis - išilgai per kamieno centrą.

Svarbiausios medienos makrostruktūros dalys yra šerdis, branduolys, balana ir žievė. Jos vaizdžiausiai plika akimi matomos skersiniame bandinio pjūvyje. Šerdis yra kamieno centre, tik kartais būna šiek tiek pasislinkusi į vieną ar kitą pusę. Ji yra 2-5 cm skersmens, todėl užima tik mažą kamieno dalį. Daugumos medžių rūšių šerdis yra apvali, tačiau kai kurių yra ypatingos formos. Antai alksnio yra trikampė, uosio keturkampė, topolio penkiakampė, o ąžuolo - žvaigždės pavidalo. Šerdis kartu su nedideliu medienos sluoksniu, susidariusiu pirmaisiais medžio augimo metais, vadinama šerdies vamzdeliu. Jo mediena yra puri, silpnu audiniu ir mažiau suaugusi su kitais medienos sluoksniais.

Daugumos medžių rūšių mediena yra šviesi ir skersiniame pjūvyje vienodos spalvos. Kitų medžių rūšių medienos skersinis pjūvis būna nevienodos spalvos: centrinė dalis tamsesnė, o išorinė šviesesnė. Šiuo atveju tamsesnė centrinė kamieno dalis vadinama branduoliu, o šviesesnė - balana. Balana yra jaunesnė kamieno dalis, jos mediena ne tokia brandi, dar nepakankamai tanki, todėl mažiau vertinga. Po žieve kasmet priauga naujų balanos sluoksnių. Dalis atmirštančių vidinių sluoksnių padidina branduolio storį. Kai kurių medžių balana savo spalva visai nesiskiria nuo branduolio. Šiuo atveju arčiau centro esanti mediena esti mažiau drėgna ir todėl vadinama brandžia. Tos medžių rūšys, kurios turi aiškiai matomą branduolį, vadinamos branduolinėmis, o kurių mediena visame pjūvio plote yra vienodos spalvos ir drėgnumo, vadinamos balaninėmis. Tokia yra beržo, alksnio, liepos ir klevo mediena.

Daugiausia medienos subrandina eglė, bukas ir drebulė. Kai kurie medžiai dar turi tariamąjį (netikrą) branduolį, jų centrinė kamieno dalis yra tik vos vos patamsėjusi. Dažniausiai tai būna pirmas medienos gedimo požymis, akivaizdi medienos yda.

Žievė saugo medį nuo visų žalingų išorės poveikių ir mechaninio sužalojimo. Šias funkcijas geriausiai atlieka išorinis kamštinis žievės sluoksnis. Vidinis žievės sluoksnis vadinamas luobu. Juo augančiame medyje leidžiasi žemyn krintančioji sulčių srovė. Žiūrint į skersinį ką tik nupjauto medžio pjūvį pro padidinamąjį stiklą, tarp luobo ir balanos matyti gyvų ląstelių žiedas, vadinamas brazdu. Medžiui augant, brazde gaminasi naujos ląstelės, dėl to medis storėja. Nupjautame medyje brazdo nematyti, jis sunyksta.

Normaliai augusio medžio skersiniame pjūvyje ryškūs koncentriški medienos sluoksniai. Kiekvienas toks žiedas rodo metinį medienos prieaugį ir vadinamas metine rieve. Itin gerai matomos spygliuočių metinės rievės. Spinduliniame pjūvyje jos atrodo kaip išilginės juostelės, o liestiniame - kaip kūgio formos linijos. Metinių rievių plotį ir kasmet priaugantį medienos kiekį lemia medžio amžius, rūšis ir augimo sąlygos. Jaunesnių medžių rievės būna platesnės. Siauresnių rievių mediena yra atsparesnė.

Metinė rievė sudaryta iš dviejų sluoksnių, kurių kiekvienas atitinka skirtingą metų laikotarpį. Anksčiau susidaręs, arčiau šerdies esantis šviesesnės ir minkštesnės medienos sluoksnis vadinamas ankstyvąja mediena. Tamsesnis ir kietesnis, arčiau žievės esantis išorinis metinės rievės sluoksnis vadinamas vėlyvąja mediena. Toks ankstyvosios ir vėlyvosios medienos sluoksnio dalių skirtumas ypač ryškus spygliuočių medienoje.

Skersiniame medienos pjūvyje pastebimi iš centro į pakraščius besidriekiantys blizgantys dryžiai. Tai šerdies spinduliai, siaurų kanalėlių tinklas. Juo horizontalia kryptimi teka maistinės medžiagos, oras ir vanduo. Spinduliniame pjūvyje šerdies spinduliai atrodo kaip dėmės ir juostos, o liestiniame, kaip taškai ir brūkšneliai. Vieni šerdies spinduliai prasideda nuo šerdies ir krypsta žievės link. Jie vadinami pirminiais šerdies spinduliais. Dalis šerdies spindulių, prasidėjusių kiek atokiau nuo šerdies, pasiekia žievę. Jie vadinami antriniais spinduliais. Platūs ir ryškiai matomi šerdies spinduliai yra ąžuolo ir buko. Visų spygliuočių, taip pat uosio, beržo ir drebulės šerdies spinduliai labai ploni, pastebimi tik spinduliniame pjūvyje.

Spygliuočiai medžiai dar turi siaurų vertikalių ir horizontalių, sakais užpildytų, kanalų sistemą, vadinamą sakotakiais. Jie užima mažą medienos dalį, pvz., tik 0,2 % eglės medienos tūrio, todėl bemaž nekeičia medienos savybių.

Lapuočių medienoje pastebimi įvairaus dydžio vamzdelio formos audiniai, kurie vadinami indais. Tai skersiniame pjūvyje aiškiai matomos smulkios skylutės. Indai gali būti stambūs arba smulkūs. Priklausomai nuo jų išsidėstymo, lapuočiai skirstomi į žiedaindžius ir padrikai akytus. Pirmieji ankstyvesnėje medienoje turi stambių indų žiedą.

Žiūrint pro mikroskopą, matyti, kad mediena, kaip ir kiekvienas augalas, yra iš smulkių ląstelių, kurių dauguma jau nebegyvos. Gyvosios ląstelės sienelė - iš celiuliozės. Iš lėto apmirštant ląstelėms, jų plėvelė sustorėja ir iš vidaus pasidengia kita organine medžiaga - ligninu. Taip ląstelė pamažu medėja. Daugiausia tvirtumo ir atsparumo plėvelei suteikia ligninas. Ląstelės tarpusavyje susisiekia per jų sienelėse esančias angas, kurios vadinamos poromis. Ląstelių sienelės ir sudaro pačią medieną. Skirtingų medžių mediena yra nevienodos struktūros. Struktūros paprastumu ir griežtumu pasižymi spygliuočių mediena. Lapuočių medieną sudaro įvairesnės ląstelės bei elementai. Čia šerdies ląstelės visuomet yra stambios, dažniausiai užpildytos rudais skysčiais.

Prof. Dr.Antanas Morkevičius
© A.Morkevičius, B.Papreckis,
Mediena ir jos gaminiai (Vilnius: Senoja, 2004).