Spygliuočių sodinimas

Joks sklypas neatrodys išbaigtas, prižiūrėtas ir dekoratyvus be spygliuočių medžių ir krūmų. Jie išskirtinai dekoratyvūs bet kuriuo metų laiku, taip pat ir žiemą, jiems nereikia beveik jokios priežiūros, spygliuočiai mėgstami ir dėl formų bei pritaikymo želdinių grupėse įvairovės, sodinami pavieniui ar grupelėmis po 3-5, tinka gyvatvorėms, saugo nuo vėjų, triukšmo. Gerai atrodo skirtingose sodų, parkų kompozicijose, miesto gatvėse ir aikštėse. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, galima pasodinti įvairių rūšių spygliuočių.

Žemaūgiai spygliuočiai puikiai tiks klombose

Vienas svarbiausių daugumos spygliuočių medžių (eglės, pušies, kėnio ir tujos) privalumų yra tai, kad jie, skirtingai nei mūsų klimatinėje zonoje paplitę lapuočiai, yra visžaliai. Išimtis yra tik maumedis, tačiau jis turi kitą privalumą - auga greičiau už kitus spygliuočius.

Beje, tarp spygliuočių medžių nėra tokių greito augimo rekordininkų, kokie yra lapuočių atstovai topoliai. Ir spygliuočių sodinukai paprastai žemesni, nei lapuočių, ir suauga jie vėliau.

Spygliuočiai gali dekoruoti ir didelį sklypą

Suaugę spygliuočiai gana neblogai pakelia persodinimą. Todėl juos neretai renkasi tie, kas nenori laukti daugybę metų, kol sodinukas išaugs į suaugusį medį.

Kada sodinti spygliuočius

Perkant spygliuočių sodinukus, svarbu atkreipti dėmesį į šaknų gniužulo dydį, nes pasitaiko, kad spygliuočio šaknys būna netinkamai nukapotos. Pavyzdžiui, 2 m aukščio eglės šaknų gumulas turi būti ne mažesnis kaip 80 cm, be to, labai svarbu yra išsaugoti viršutinį 20 cm dirvos sluoksnį kartu su žole. Ant šaknų gyvena grybai - simbiontai, kurie padeda pasisavinti maisto medžiagas, esančias dirvoje, ir nepažeidus jų sistemos, spygliuočiai greitai prigyja ir auga.

Tujų gyvatvorės sodinimas, 6 metų tujoms geroje žemėje daroma apie 50 centimetrų skersmens ir panašaus gylio duobė.

Spygliuočius galima sodinti tik du kartus per metus. Tinkamiausias metas spygliuočių sodinimui yra pavasaris (balandžio pabaiga ir gegužės pradžia) ir  ruduo (antrasis sodinimo laikotarpis - rugpjūčio pabaiga-rugsėjo pabaiga). Pasodinus vėliau, augalai nesuspėja įsišaknyti. Eglės geriausiai prigyja pasodintos rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pirmojoje pusėje, kai jos jau baigusios augti, šakelių galuose susiformavę pumpurai. Pušis, tujas, kadagius geriau sodinti pavasarį, žemei gerai įšilus. Iki gegužės vidurio galima sodinti ir egles.

Daugelio spygliuočių šaknys paviršinės, suaugusios į tankius kuokštus, todėl ruošiant iškasimui numatytus sodmenis reikia gerai palaistyti. Transportuojant šaknis būtina susukti į medžiagos skiautę ar polietileno plėvelę, kad nenubyrėtų žemės.

Pušų sodinukai konteineriuose. Tokias pušis galima sodinti visu šiltuoju metų laiku. Tik vasarą sodinant reikės dažniau palaistyti.

Į nuolatinę vietą rekomenduojama sodinti 4-8 metų amžiaus spygliuočius.  Sodinama būtinai su žemės gumulu, atitinkančiu augalo dydį. Duobė, į kurią sodinamas augalas, turi būti didesnė nei šaknų kuokštas. Prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas medeliui pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme. Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti. Prie kuolo medelis rišamas dviejose vietose - kuolo viršuje ir apie 0,3-0,5 m aukštyje nuo žemės.

Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga. Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Jeigu augalai buvo sodinti pavasarį, juos reikia laistyti visą vasaros sezoną, ypač jeigu vasara karšta ir sausa.

Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) reikia nuolat gausiai laistyti. Tada jie geriau žiemoja (žiemą dalį drėgmės spygliai išgarina).
Pavasarį sodintus kadagius taip pat reikia laistyti ilgiau (apie mėnesį).

Kadagių sodinimas ir auginimas

Kadagiai. Praktiškai visos kadagio rūšys turi gulsčiaūges šakas. Spalvinė spyglių gama įvairi. Kadagio ūgliai dažnai aktyviai įsišaknija, tokiu būdu krūmai išplinta dideliame plote. Kadagys geriau auga žvyringoje dirvoje, stačiame šlaite, atviroje, saulėtoje vietoje ar prie laiptų, neaukštų terasų ir atraminių sienelių. Medžių šešėlyje jis skursta, o saulėje ar šviesioje pusiau pavėsingoje vietoje augantis krūmas bus vešlesnis.

Tarpinis kadagys puikiai įrėmina aikšteles

Vienas iš mažiausiai reiklių spygliuočių augalų - kazokinis kadagys (Juniperus sabina). Tai labai gražus krūmas, bet greitai augantis į plotį (per 10 metų skersmuo sieks 2-3 m). Ši kadagio rūšis sodinama ir pavieniui, ir grupėmis klombose, palei sienas, rokarijuose ir alpinariumuose. Labai gražiai atrodo derinyje su akmenuotu šlaitu.

Kininis kadagys (Juniperus chinensis). Užauga iki 3 m aukščio ir iki 1,5 m pločio koloniška laja krūmas. Vertinama tanki laja ir melsvai žalios spalvos spygliai. Atsparus šalčiui, gali augti pavėsyje. Sodinama po vieną, grupėmis, tinka sodinti eilėmis, užtvaroms, užuovėjoms įrengti.

Kadagys paprastasis (Juniperus communis). Priklausomai nuo augimo sąlygų, gali būti nedideliu medžiu arba krūmu. Laja tanki. Krūmas nereiklus, nelepus, atsparus šalčiui, sausrai, gerai ištveria pavėsį, bet geriau auga atvirose, saulėtose vietose, mėgsta lengvas smėlėtas dirvas.

Besidriekiantysis paprastasis kadagys

Kadagys horizontalusis (Juniperus horizontalis) - šliaužianti kadagio rūšis. Aukštis - vos 10-30 cm, tačiau greitai užima 1,5-2 m plotą.

Vertikaliam apželdimui - dvi uolinio kadagio (Juniperus scopulorum) rūšys - „Blue Arrow" (melsvais spygliais) ir „Skyrocket" (žaliais spygliais melsvu atspalviu). Liauni kolonos formos krūmai per 10 metų užauga iki 3 m. Žiemą jų nereikia surišti.

Koloninis uolinis kadagys užauga gana didelis, gali tapti landšafto akcentu. Taip pat puikiai tiks gyvatvorei formuoti. Didelis privalumas, kad jis neužaugs toks aukšta skaip tujos.

Kėnių sodinimas ir auginimas

Kėnis (lot. Abies) - pušinių (Pinaceae) šeimos visžalių medžių gentis. Daugelis kėnių geriau pakenčia paunksnę, tik dekoratyvinės formos su šviesiai pilkšvais spygliais yra šviesiamėgės, sodintinos atviroje, gerai apšviestoje vietoje. Gentyje yra apie 50 rūšių, Lietuvoje introdukuotos šios rūšys:

• Europinis kėnis (Abies alba)
• Balzaminis kėnis (Abies balsamea)
• Pilkasis kėnis (Abies concolor)
• Subalpinis kėnis (Abies lasiocarpa)
• Kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana)
• Sibirinis kėnis (Abies sibirica)
• Japoninis kėnis (Abies veitchii)

Korėjinis kėnis

Kėniai (balteglės) ir maumedžiai harmoningai įsilieja į mišrias grupes su lapuočiais medžiais, o ištakios pušys geriausiai atrodo aprėminant alėjas arba dirbtinėse šviesiose giraitėse, kur nėra kitų medžių rūšių.

Dekoratyvinių pušų sodinimas ir auginimas

Jei ketinate sklype pasisodinti pušį, galima rekomenduoti dvi paplitusias rūšis - kalvinę pušį ir žemąją pušį. Šie neaukšti spygliuočiai gana nereiklūs. Pušis gerai atrodo derinyje su ryškiais lapuočiais. Sodinamos ir į alpinariumus.

Kalninė pušis (Pinus mugo) užauga iki 2 m. Krūmelis nereiklus dirvai, be to, yra nykštukinių rūšių. Visoms pušims reikia daug šviesos.

Kalninės pušys labai plačiai panaudojamaos. Jos lėtai auga, būna kaip krūmas. Kalnines pušis galima panaudoti poilsio aikštelių įrėminimui. Tampa puikiu šlaito akcentu.

Juodoji pušis auga dar greičiau nei  kaip paprastoji pušis. Vertinama dėl  ilgų sodrios žalios spalvos spyglių. Pradžioje auga rutuliškos formos, vėliiau įgauna skėtinę formą. Gali būti didelių vejos aikštelių akcentas.

Veimutinė pušis yra aukšta ( apie 30 m), taisyklingo kūgio formos, greitai auganti.

Bonsai bene tinkamiausia panaudoti pušis

Tujų sodinimas ir auginimas

Vienas perspektyviausių augalų kuriant sodą - vakarinė tuja (Thuja occidentalis). Įvairios tujos formos skiriasi dydžiu, spyglių spalva ir lajos forma. Medeliai sodinami grupėmis, pavieniui, naudojami gyvatvorėms. Tujos sodinamos 0,5-0,7 m viena nuo kitos. Tai nereiklūs ir ištvermingi, greitai augantys augalai, iš jų formuojamos dailios gyvatvorės (tinka šių rūšių tujos: „Brabant" (šviesiai žalios), „Columna" (tamsiai žalios), „Smaragd" (smaragdinio žalumo)). Visų jų aukštis siekia 2,5-3 m.

• Korėjinė tuja (Thuja koraiensis)
• Didžioji tuja (Thuja plicata)
• Žvilgioji tuja (Thuja standishii)
• Thuja sutchuenensis

Apvaliosios tujų rūšys - „Danica" (aukštis - 0,5 m) ir „Globosa" (1 m), yra kūginių tujų rūšių. Spalvų gama taip pat labai įvairi - ne tik žalia, bet ir auksinė, net marga.

Kukmedžiai, tujos mėgsta drėgnesnes dirvas, bet tujoms kenkia užsistovintis polaidžio vanduo.

Tradiciškai tujos auginamos kaip gyvatvorės. Jos lengvai karposi, trumpinamos, greitai atauga. Problema, kad paskutiniu metu tujas pamėgo stirnos ir jas tenka bent jau žiemai aptverti.

Tujos vienas iš geriausių augalų kuris tinka karpymams

Vakarinė tuja gali būti įvairiaspalvė, gelsvos spalvos.

Eglių sodinimas ir auginimas

Eglė visžalė išvaizda keičiasi kartą per metus augant ūgliams - pavasarį. Eglės pasipuošia ryškia šviesiai žalia spalva ir smarkiai kontastuoja su pagrindiniu tamsiai žaliu lajos fonu. Eglės sudaro gerą nuolatinį pavėsį, apsaugą nuo darganų, be to, pasižymi maloniu aromatu. Suaugę medžiai padeda apsaugoti sodą nuo vėjo ir dulkių. Eglės nereiklios, bet nemėgsta sausų labai tankių dirvų. Laja kūgiška, smailiaviršūnė. Lietuvoje savaiminė viena rūšis - paprastoji eglė (Picea abies), 12 rūšių auginama.

Viena iš labiausiai paplitusių yra dygioji arba sidabrinė eglė. Yra aukštaūgės ir nykštukinės formos. Sidabrinė eglė gali būti landšafto akcentu, nekarpoma gyvatvore.

Sidabrinė eglė

Serbinė eglė turi vieną iš siauriausių lajų. per dešimtį metų užaugą iki 4- 5 metrų. Apatinės šakos nusileidusios iki pat žemės. Dalis šakų eina žemyn, dalis į viršų.

Paprastoji eglė (Picea abies). Tai labai pakantūs medžiai, nereiklūs saulei, lengvai genimi (t.y. tinka formuoti, riboti aukštį - pavyzdžiui, gyvatvorėms). Galima išsikasti miške, geriau iš pamiškės, kur augalai vešlesni.

Aukštos atskirai augančios eglės ir eglės atrodo didingai ir iš tolo traukia žvilgsnį. Paprastųjų arba kanadinių (tamsiai žalių, žydrų ir sidabrinių) eglių grupės puikiai atrodo aikštėse priešais pastatus, parkuose, žaliųjų masyvų pakraščiuose.

Ypač mėgstamos Conika baltosios eglės. Jų laja taisyklingos konuso formos. Užauga iki 2,5 metrų, auga labai lėtai.

Kanadinė cūga (Tsuga canadensis) - medis, užauga iki 15 m. Laja plati, piramidės formos, šakos - lankiškos, liaunos, svyrančios, trumpais spygliukais. Mėgsta drėgmę, pusiau pavėsingas vietas, bet gali augti ir visiškame pavėsyje. Saulėje ruduoja spygliai.

Maumedžio  sodinimas ir auginimas

(Larix decidua) - užauga iki 15 m aukščio. Puikiai ištveria genėjimą ir formavimą, tinka gyvatvorėms. Maumedis - visiškai dirvožemiui nereiklus medis, gali augti net užlietose dirvose. Reikalingas tinkamas saulės apšvietimas.

Yra skiepytų svyrančių maumedžio rūšių. Jos idealiai tinka mažiems sodeliams ir kiemams

Kukmedžio sodinimas ir auginimas

(Taxus) - lėtai augantis medis arba krūmas, vienas iš nereikliausių. Lengvai pakelia šešėlį, puikiai jame vystosi, nebijo ir apšviestų vietų, mėgsta drėgną orą. Gerai auga šarmingose dirvose. Netinka dirvos, kuriose šaltuoju metų laiku yra drėgmės perteklius. Iš kukmedžių auginamos karpomos ir laisvai augančios gyvatvorės ir originalios gyvos skulptūros. Sodinami grupėmis arba paveniui vejose, terasose. Lengvai pakelia persodinimą. Tinkami kaimynai kukmedžiui - kazakiškasisi kadagys, japoniškas svarainis, vakarinė tuja, horizontalusis kaulenis. Kukmedžio spygliai minkšti, plokšti, tamsiai žalios spalvos, bekvapiai.

Kukmedis koloninis. V. Misevičiaus nuotr.

Labiausiai paplitęs - paprastasis kukmedis, dar vadinamas europiniu (Taxus baccata). Išauga iki 10-20 m aukščio, kamieno skersmuo - iki 1,5 m. Laja tanki, tamsi. Saulėje spygliai blizgantys, tamsiai žali, šešėlyje - matiniai. Paprastasis kukmedis gali būti įvairių formų: kūgiškos, nykštukinės, gulsčiaūgės, kompaktiškos.

Europinis kukmedis

Kiparisų auginimas

Kiparisai (Cupressus) - kiparisinių (Cupressaceae) šeimos visžaliai spygliuočiai medžiai, rečiau krūmai, gyvenantys net iki 2000 metų.

Kiparisai neatsparūs šalčiams, todėl Lietuvoje lauke nežiemoja ir auginami kaip kambariniai augalai.

Kiparisų yra įvarių rūšių:

Visžalis kiparisas (Cupresus sempervirens L.) auga gamtoje pasiekia 25-30 m aukštį, lajos skersmuo 2-3 m. Žvyniški spygliai tamsiai arba šviesiai žali, kartais su melsvu atspalviu. Kankorėžiai apskriti, stambūs, iki 3 cm skersmens, pilki ar pilkšvai rudi, blizgantys.

Piramidinio kipariso (C. sempervirens var. pyramidalis) laja piramidės formos, šakos prigludusios prie stiebo. Įvairių veislių augalai skiriasi vainiko forma ir spyglių spalva:

• 'Glauca' - laja siaurai koloniška, spygliai melsvi;
• 'Gracilis' - laja tanki, kompaktiška, koloniška;
• 'Stricta' - siaura laja, spygliai tamsiai žali;
• 'Swaine's Gold' - spygliai auksiniai.

Kaliforninis kiparisas (Cupressus macrocarpa Hartw. ex Gordon) užauga iki 20-25 metrų aukščio. Laja kolonos formos, plokščia viršūne. Žievė rausvai rusva ar pilka, stora, vagota. Spygliai ryškiai žali, mėsingi, aštrūs, maloniai kvepia citrina.

• 'Crippsii' kaliforninių kiparisų ūgliai trumpi, tvirti, sidabrinio atspalvio, spygliai yliški.
• 'Donar Gold' - kūgiška laja, ryškiai geltoni spygliai.
• 'Fastigiata' - kolonos formos, glaustomis šakomis.
• 'Globe' - žemaūgis, kompaktiškas.
• 'Goldcrest' - laja tanki, kompaktiška, koloniška, spygliai gražiai geltoni, dažnai parduodami mūsų parduotuvėse.
• 'Golden Pillar' - šakos kylančios, išorinė spyglių pusė auksinė, apatinė - žalia.
• 'Lutea' - jauni spygliai geltoni.
• 'Minima' - žemaūgis, kompaktiškas, lėtai auga.
• 'Pendula' - šakos nusvirusios, žvyneliai spygliški.
• 'Prostrate Gold' - laja plati, plokščia viršūnė, spygliai šviesiai auksiniai.
• 'Pygmaea' - žemaūgis, ryškiai žalias.
• 'Variegata' ('Lebretonii') - šakelės su baltomis dėmėmis.

Arizoninis kiparisas (Cupressus arizonica Greene) užauga iki 25 m aukščio, laja plati, kiaušinio formos, tanki.

• 'Aurea' - vasarą auksinės spalvos.
• 'Compacta' - žemaūgiai, gelsvai žaliais spygliais.
• 'Conica' - laja plačiai kiaušiniškai kūgiška.
• 'Crowboroough' - spygliai melsvi.
• 'Fastigiata' - laja siauros kolonos formos, spygliai melsvai žali.
• 'Glauca' - laja tanki, siauro kūgio formos, jauni ūgliai melsvi.
• 'Hodgins' - spygliai sidabriškai žali, maloniai kvepia sakais.
• 'Sulphurea' - lėtai auga, spygliai gelsvai žali.
• 'Variegata' - auga lėtai, šakelės baltai dėmėtos.

Meksikinis kiparisas (Cupressus lusitanica Mill.) panašus į arizoninį. Stambūs medžiai iki 30 m aukščio, tankia, plačiai kūgiška laja. Jau jaunas medelis suformuoja plačią lają. Spygliai tamsiai melsvai žali, dygūs. Jiems reikia daugiau drėgmės negu visžaliems kiparisams.

• 'Caerulea' - laja plati, reta, spygliai melsvai žali.
• 'Flagellifera' - ūgliai nulinkę, nešakoti.
• 'Glauca' - ryškiai melsvo atspalvio.
• 'Glauca Pendula' - ūgliai iki 20 cm, nešakoti, svyrantys, pilkšvai melsvo atspalvio.
• 'Pendula' - svyrantis, tamsiai žalias.
• 'Variegata' - šakelės su geltonu piešiniu.

Kiparisai. Asa.lt nuotr.

Vasarą kiparisus geriausia laikyti lauke (balkone, terasoje, sode), apsaugotus nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo. Pakenčia nedideles šalnas.

Kiparisai nelepūs, tačiau nemėgsta sauso oro, skersvėjų ir aukštų temperatūrų žiemą. Temperatūra turi būti vidutiniška (rudenį ir žiemą - 5-15°C). Ištveria ir aukštesnę temperatūrą, bet tuomet būtina gerai apšviesti ir laistyti. Kiparisai nebijo nei trumpų sausrų, nei perliejimo. Dirva visada turi būti drėgna. Nuo pavasario iki vasaros kiparisus laistykite gausiai, bet nepersistenkite - nepakenčia drėgmės pertekliaus, tačiau dirvos išdžiuvimas taip pat labai kenksmingas.

Mėgsta šviesą (jei jos trūksta, augalas išstypsta ir praranda formą), bet nepakelia tiesioginių saulės spindulių, ypač vasarą ) tada geltonuoja ir krenta spygliai. Rudenį ir žiemą kiparisus reikia laikyti šviesioje, vėsioje ir drėgnoje (ne mažiau 50 proc.) patalpoje. Žiemą laistoma saikingai, jeigu patalpoje šilta, kartais apipurškiama vandeniu. Galima vandentiekio vandeniu.

Nuo kovo iki rugsėjo kas 2 savaitės tręšiama mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Žiemą, jei kiparisai laikomi šiltai, tręšiami kartą per mėnesį.

Persodinama kas 2-3 metai, kovo mėn., į velėninės, lapinės ir durpinės (1:1:1) žemės mišinį. Svarbu nepasodinti per giliai, nes užpylus šaknies kaklelį augalas gali žūti. Jeigu augalas labai didelis, ir jį sunku persodinti, galima pakeisti tik viršutinį žemių sluoksnį. Būtinas geras drenažas.

Kiparisai dauginami viršūniniais auginiais ir sėklomis. Auginiai įsišaknija sunkiai, todėl geriausia sėti. Sėjinukai geriau prisitaiko prie aplinkos sąlygų ir žiemą neblogai auga net šiltuose kambariuose.

Šį augalą galima karpyti, suformuoti medelį aukštu kamienu, bonsą ar išradingai iškarpyti vainiką. Vasarą ypač tinka balkonams, terasoms apželdinti.

Skirtingai negu dauguma spygliuočių, gerai jaučiasi namuose ir auga be ypatingų pastangų. Auga labai greitai ir greitai netelpa ne tik vazone, bet ir kambaryje.

Puskiparisių auginimas

Puskiparisis žirniavaisis (Chamaecyparis pisifera) mėgsta ramias nuo vėjo ir šalnų apsaugotas vietas. Juos galima auginti lauke.  Lėtai augantys krūmai dailiais spygliukais, kurie gali būti ne tik žali, bet ir melsvi bei geltoni. Puskiparisis mėgsta kalkingą dirvožemį.

Puskiparisio auginimas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.