Architektūra, visuomenė ir pasitikėjimas profesionalais

2016-11-09 10:33   Peržiūros : 815   Spausdinti


„Architektūros vertei nustatyti vieno įrankio nėra, procesas sudėtingas, bet nereiškia, kad jo nėra apskritai, jis egzistuoja ir susideda iš daugybės dalių. Ir ne politikai, ne verslo atstovai, kuriems ta vertė galbūt trukdo, ne jie turėtų spręsti, pastatas vertingas, ar ne".

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato architekto Rolando Paleko mintys apie architektūrinį palikimą, konkursus, manipuliavimą visuomenės nuomone ir pasitikėjimą profesionalais.

Kelių policijos pastatas Vilniuje, Giraitės g. Architektai Gytis Ramunis ir Kęstutis Pempė.
Kelių policijos pastatas Vilniuje, Giraitės g. Architektai Gytis Ramunis ir Kęstutis Pempė.

Architektūros vertė ir vertintojai

Miestą sudaro daugybė žmogaus  rankomis sukurtų objektų, statinių, įvairių elementų, dalis jų yra pasikartojantys, standartizuoti, kita dalis - unikalūs ir individualūs, vieninteliai pasaulyje. Vieni iš jų mažiau vykę, kiti - labiau: individualūs, originalūs, kompoziciškai įdomūs, atspindintys laikmečio bruožus, ryškūs savojo laiko ženklai. Tą mato ir vertina specialistai: tai ir menotyrininkai, ir architektūros tyrinėtojai - tai yra profesiją išmanantys tos srities žmonės. Jie nesunkiai atskiria vertingus darbus. Tačiau, man atrodo, čia iškyla visuomenės pasitikėjimo jais klausimas.

Niekas nesiginčys, jog norime išsaugoti įvairovę, geriausius istorinius pavyzdžius. Toks dėmesys skiriamas ne tik architektūrai, bet ir kitoms meno šakoms - skulptūrai, tapybai, literatūrai, muzikai. Norvegų investuotojai Vilniuje maždaug prieš 15 metų įsigijo buvusį viešbutį „Lietuva", suprojektuotą Vytauto ir Algimanto Nasvyčių. Investuotojams daug paprasčiau buvo nugriauti ir pastatyti naują pastatą. Rekonstrukcija visada reikalauja daugiau tiek kūrybinių, tiek finansinių išteklių nei griovimas ir naujo statymas. Tačiau į viešbučio vertikalę buvo pažiūrėta kaip į vertingą dešiniojo Neries kranto ženklą, kaip į ryškų urbanistinio audinio ženklą. Šiandien turime nepakitusį viešbučio kontūrą kaip anuometinio laiko žymę. Ji leidžia geriau suvokti miestą tiek laike, tiek architektūriškai. Lygiai taip pat atsitiko su dabartine Nacionaline dailės galerija, buvusiu revoliucijos muziejumi, projektuotu Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus. Matyt, irgi buvo galima nugriauti ir pastatyti kažką naujo. Bet jis sėkmingai buvo išplėstas, išsaugant pastato kompozicinį įvaizdį - masyvius akmens kubus, pritaikytas šiuolaikinei funkcijai ir prikeltas naujam gyvenimui (architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio projektas).

Kodėl taip pasielgta? Todėl, kad suvokta, jog šie pastatai yra ryškūs, įvertinti to laikmečio architektūros stilistikos ženklai. Tiesiog geri darbai.

Mano nuomone, vertinimas, kuris darbas yra geras, o kuris prastas, neturėtų būti tautos balsavimo objektu. Vis tik yra specialistai profesionalai, kultūrologai, architektūrologai, kurie mokėsi, gilinasi ir išmano, turi patirties, yra kvalifikuoti specialistai. Visuomenė turėtų pasitikėti jų nuomone.

Architektūros vertės nustatymas nėra tas pats, kas sienų šiluminių savybių nustatymas termovizoriumi, kai prietaisas rodo paviršių temperatūrą, iš kurios galima spręsti apie pastato šiluminės varžos lygį. Architektūros vertei nustatyti vieno įrankio nėra, procesas daug sudėtingesnis, bet nereiškia, kad jo nėra apskritai, jis egzistuoja ir susideda iš daugybės dalių. Ir ne politikai, ne verslo atstovai, kuriems ta vertė galbūt trukdo, ne jie turėtų spręsti, ar pastatas vertingas.

Ir ne balsuojanti visuomenė, kuri ne visuomet atskiria du skirtingus dalykus: vertingą apgriuvusį, tačiau fiziškai susidėvėjusį pastatą nuo beverčio. Vertė yra nuo fizinių savybių nepriklausanti dimensija. Kiekvienas nenaudojamas pastatas praranda savo veidą - jis tarsi susiraukšlėja, apyra, bet tai anaiptol nereiškia, kad praranda savo vertę. Jis praranda fizinę vertę, kuri yra atstatoma, bet kultūrinės meninės vertės, jeigu tokią turi - ne. Fizinę vertę visada galima atkurti, bet nuo žemės paviršiaus nušlavus objektą, jis bus prarastas visais aspektais.

Kalbu apie pastatus, nes jei kalbėsime apie skulptūras, paminklus, jie turi dar vieną svarbų matavimą- jie yra ideologiniai ženklai, turi ideologinę vertę, dėl kurios buvo pastatyti ir dėl kurios dažnai išnyksta.

Architektūra pati savaime yra mažai ideologizuota. Ji tiesiog atspindi laikmečio kanonus.

Institucijos pabūgo

Buvusio Kelių policijos pastato Vilniuje, Giraitės gatvėje, vertės nustatymas 2016 m. spalio 17 d. buvo paliktas architektų, projektuotojų valiai. Ar taip ir turėtų būti, ar tai tinkama praktika?

Pastato vertės nustatymas atiduotas ne tik architektų valiai, bet dar didesne dalimi jų darbo vertintojams. Pagal tuo tikslu paskelbto konkurso sąlygas, architektas gali likti nežinomas. Galutinį sprendimą, lemiantį to pastato prisikėlimą ar mirtį, skelbs žiuri komisijos nariai. Net jei tik vienas iš eilės projektų siūlys pastatą griauti, žiuri komisija turės teisę išrinkti jį laimėtoju. Be to, nemenką komisijos dalį sudaro užsakovų, t.y. investuotojų atstovai, nuo kurių požiūrio iš esmės ir priklauso pastato likimas. Mano galva, deleguoti galutinio sprendimo priėmimą žiuri komisijai, kurios dalį sudaro interesų turintys užsakovai, nėra teisingas kelias.

Tokia situacija  susiklostė todėl, kad institucijos išsigando ar pabūgo vertinti tą pastatą. Tiksliau Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba - specialistai, kurie privalo formuoti nuomonę paveldo vertės klausimais.

O investuotojai  aiškiai žino ko nori - pastatyti naują biurų pastatą sklype, kurį pirko su senu pastatu ir kurį savivaldybė nepasitarusi ir, matyt, nepakankamai įspėjusi įnvestuotojus, pažadėjo leisti nugriauti. Apie tai sužinojusi architektų bendruomenė - ne Lietuvos architektų sąjunga, o architektų bendruomenė, pareiškė, kad šis objektas yra svarbus. Mes manome, kad jis yra būdingas ir vertingas savo laiko ženklas ir geriau būtų jo negriauti. Architektų sąjunga, kaip  architektų bendruomenės atstovas, kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas prašydama atlikti pareigą - nustatyti, kokios yra esminės vertingos to pastato savybės, į ką reiktų atkreipti dėmesį, ką reiktų saugoti, kur galima rasti kompromisus?  Paveldo vertinimo taryba  neatsakė į šiuos klausimus, pareiškė, kad  iš esmės šių vertybių nustatymą palieka investuotojui. Mano manymu, situacija negera.

Nesvarbu, ar formaliai institucija teisi, ar ne. Jeigu pastatui ir nėra 50-ies metų, požiūris, mano manymu, turi būti kitoks, negalime laukti tam tikro pastato amžiaus ar dar kažkokių formalių kriterijų - kalbame apie pastato kaip meno kūrinio vertę. Jei visus apšiurusius naujesnius pastatus griausime, tai neliks nei vertingų, nei nevertingų. Kitaip sakant, su vandeniu ir kūdikį išpilsime. 50-ies metų neremontuojamas pastatas fiziškai tikrai neatrodys vertingas.

Pastatas Giraitės g. kažkada buvo įvertintas, pažymėtas. Vienu iš mūsų šiuolaikinės architektūros vertės kriterijų galėtų tapti, pavyzdžiui, įvertinimas architektūros parodoje „Žvilgsnis į save". Kodėl būtent čia? Tarptautinė žiuri komisija, kas dveji metai išrenka po keleta lietuvių autorių darbų. Niekas nekvestionuoja, kad tai vidiniai architektų cecho vertinimai, darbus išskiria nepriklausomi specialistai, visi jie ne iš mūsų iš šalies. Jau dabar  turėtų būti galvojama, ką daryti, kad tie statiniai būtų traktuojami kaip galimai vertingi. Jų šiandien gal trisdešimt, jie pastatyti vos prieš kelis ar keletą metų,  tačiau akivaizdu, kad jie galimai turi vertingų savybių. Tai tik idėja apmąstymui, matyt, gali būti ir kitokių susitarimų, kaip saugoti gerą vertingą architektūrą.

Keliant kelių dešimčių metų senumo pastatų saugojimo klausimą, labai daug priklauso nuo to, kaip pateikiamas šis klausimas visuomenei,  koks užsakovų požiūris, kaip problemą kelia žiniasklaida. Galima pateikti pastato nuotrauką, darytą jį pastačius, jo planą, pjūvį, fasadus, t.y. korektišką medžiagą. Bet galima pateikti ir jo pradėjusio irti, kaip valkatų landynės nuotraukas ir klausti, ar tai šį pastatą norima saugoti. Mes negalime tikėtis, kad visi skaitytojai, visi internetinių portalų lankytojai yra sugebantys čia pat  įžvelgti paslėptą vertę. Labai dažnai žmogui apšiuręs ir nudėvėtas ir dėl to negražus daiktas pirmiausia yra tiesiog negražus daiktas. Tik pasigilinus kyla klausimų - kodėl jis sukurtas toks, o ne kitoks, kaip jis atrodė kontekste, kokių turi išskirtinių bruožų?

Giraitės g. 3 pastato pagrindinis fasadas
Giraitės g. 3 pastato pagrindinis fasadas.

Išraiškingos fasado detalės
Išraiškingos fasado detalės.

Dinamiškame XXI amžiuje visuomenė neturi laiko gilintis, o manipuliuojant fotografijomis galima smarkiai paveikti visuomenės nuomonę. Nemanau, kad visuomet tai daroma sąmoningai, tiesiog gyvenimo tempas, informacijos srautas sukuria tokias sąlygas ir taip formuoja nuomonę.

Išsaugojimo kelių yra tiek daug ir įvairių, surašyti juos ar kažkaip surikiuoti - neįmanoma. Juolab, tokiame sudėtingame ir nuolat kintančiame organizme kaip miestas. Tai tiesiog bendros kultūros ir požiūrio klausimas - pirmiausia pačių investuotojų, paskui projektuojančių architektų, politikų.

Mano nuomone, santykis, dirbant su bet kokiu istorinį krūvį turinčiu objektu - nesvarbu, ar tai sovietinis, ar senesnis, ar naujesnis reliktas, visada yra įdomus. Mes taptume neįdomūs ir pilki, jei be pagarbos drąstiškai viską šluotume. Suprantama, yra visokių situacijų. Metaliniai sovietmečio garažai aplink Vilnių turbūt tikrai nerekonstruotini ir nesaugotini. Nors gal koks kūribiškas subjektas galėtų įdomiai traktuoti ir tų garažų fragmentą. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra. Viskas yra kūrybos ir požiūrio klausimas. Bet tai yra visų klausimas - tiek investuotojų, tiek miestų politikų, tiek architektų. Neprarasti miesto istorinio savitumo turėtų būti svarbu visiems.

Vilnius, beje, tuo ir įdomus, kad turi labai daug sluoksnių - matomų ir nematomų. Ir ne tik fizinių, bet ir istorinių, literatūrinių, politinių.

Administracinis pastatas Vilniaus universiteto Botanikos sode iki rekonstrukcijos
Administracinis pastatas Vilniaus universiteto Botanikos sode iki rekonstrukcijos...

Po rekonstrukcijos. Rekonstrukcijos projektą rengė „PalekoARCHstudija“.
Po rekonstrukcijos. Rekonstrukcijos projektą rengė „PalekoARCHstudija".

Jeigu į kūrybą būtų įtraukta bendruomenė

Iškiliausių pasaulio architektūros objektų praktikoje ryški taisyklė, kad geriausi projektai atsiranda po gerai organizuotų sėkmingų konkursų. Tame procese, visuose jo etapuose, gali dalyvauti ir bendruomenė, jei tik tam skiriama kantrybės ir laiko - tiek formuojant užduotį, tiek aptariant projektus. Sveikame ir kultūringame procese visuomenė bent jau supažindinama su vertinimo kriterijais, išgirsta profesionalų nuomonę, argumentus, kodėl atmesti kiti siūlymai, kodėl pasirinktas konkretus projektas.

Deja, centrinėse, ypač jautriose Vilniaus vietose, kuriose verslas siekia maksimalaus užstatymo ir pelno, vyrauja kitokia praktika. K18 biurų pastato Vilniuje, Konstitucijos pr. 18 B (tarp „Radisson Blu Hotel Lietuva" viešbučio ir Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės ) architektūrinio konkurso darbai buvo eksponuoti vieną dieną, kitą dieną pažiūrėti darbų pakviesta visuomenė, ir tos pačios dienos vakarą komisija paskelbė laimėtoją. Iki galutinio sprendimo priėmimo visuomenei susipažinti su ekspozicija buvo skirta lygiai pusantros paros! Tai ir atsakymas į klausimą, kiek šiuo atveju investuotojams įdomi buvo visuomenės nuomonė.

Architektūriniame konkurse geras rezultatas pasiekiamas tik tuo atveju, jei visi proceso dalyviai atviri, jei nėra angažuotumo kažkokiam tikslui pasiekti, jei visos pusės pasirengusios girdėti viena kitą siekiant kuo geresnio rezultato, jei pasitikima profesionalais. Jei tik kuri nors pusė turi siaurų, išankstinių savo nuostatų ar tikslų, tuomet konkursas tampa tik priedanga, viešųjų ryšių akcija savo tikslui pasiekti. Apie tokius konkursus neverta kalbėti, jų rezultatai dažniausiai sukelia tik neigiamą  reakciją - tiek visuomenėje, tiek tarp sąžiningų architektų bendruomenės narių, tiek ilgalaikėje perspektyvoje galų gale nuvilia ir investuotojus.

Geriausiam projektiniam pasiūlymui išrinkti kito būdo kaip architektūrinis konkursas nėra išrasta. Jis gali būti netobulas, bet tiesiog geresnio kelio nėra. Jei konkurso sąlygos parengtos sąžiningai ir išsamiai, tai, mano nuomone, ir yra raktas į sėkmę.

Pasaulyje įsigali praktika, beje, ir Lietuvoje yra pavyzdžių, kai projektinė užduotis formuojama su bendruomene - aptariamas bendruomenei aktualios erdvės užstatymas, ryšiai, funkcijos. Yra žinomi metodai, kaip bendruomenė gali generuoti idėjas. Su bendruomene kartu kuriamos lyg ir žaidimo taisyklės būsimoje teritorijoje, jei galima taip pavadinti. Bendruomenės nariai jaučiasi tokio proceso dalyviais. Jie dar nežino, kaip pastatas atrodys, bet žino, ką jame norėtų veikti, pageidauja, kas jame galėtų būti, diskutuoja, ko reikia ir ko nereikia. Sukuriama programa ir tuomet architektui lieka tik suteikti tam scenarijui fizinę išraišką, apvilkti rūbą. Tuomet ne tiek ir svarbu, koks tai pastatas - iš plytų, betono ar medinis. Svarbiausi dalykai jau aptarti. Toks kelias logiškesnis ir pažangesnis nei supažindinimas su baigtu projektu, jo viešinimas, koks dabar yra pas mus.

Panašiai  urbanistų grupė „Pupa" kartu su bendruomene kūrė Klaipėdos turgaus rekonstrukciją. Kiek kitoks  kelias tikslesnei užduočiai  suformuoti yra kūrybinės dirbtuvės. Kūrybinėse dirbtuvės Lietuvos architektų sąjungos patalpose vyko rengiant Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos naujojo miestelio projektinę užduotį. Jose aktyviai dalyvavo studentai, jie pildė anketas, rašė, kokią akademiją norėtų matyti, kokioje norėtų mokytis. Internetinėje projekto prieigoje galėjo pasisakyti visi bendruomenės nariai. Sąlygos buvo rengiamos metus laiko, tik po to paskelbtas architektūrinis konkursas.

Su bendruomene, ar tai būtų tos vietos gyventojai, ar profesinė, ar virtuali bendruomenė, be jokių išankstinių kontūrų, dizaino, visuomet galima diskutuoti apie principus. Manau, kad ateityje stipriausios bus tos investuotojų ir architektų grupės, kurios sugebės į projekto kūrimą įtraukti bendruomenes.

Danutė Ramoškevičiūtė

Kęstučio Pempės archyvo ir Hermio Preikšto nuotraukos

 

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

 
 
Temą atitinkančios įmonės

Lietuva


1 ... 11 12 13 14 15 16 17 18 19 ... 32

Motorų g. 4, Vilnius
Telefonas: +370-5-2430288, El. paštas: info@fidelitas.lt

Gedimino pr. 38/2, Vilnius
Telefonas: +370-5-2619225, El. paštas: eainfo@enmin.lt

Kęstučio g. 36, Kaunas
Telefonas: +370-37-490800, El. paštas: info@eti.lt

M.Valančiaus g. 11, Kaunas
Telefonas: +370-37-229927, El. paštas: em@takas.lt

Ankštoji g. 3-3, Vilnius
Telefonas: +370-5-2616738 , El. paštas: info@forteco.lt

Verkių g. 29, 13 korpusas , Vilnius
Telefonas: +370-5-2363696, Mobilus: +370-686-26233 , El. paštas: info@fortesta.lt

Jaunystės g. 26-26, Vievis
Mobilus: +370-655-64070, El. paštas: giedrius.m@statyba.lt

Subačiaus g. 6-35, Vilnius
Mobilus: +370-685-21006, El. paštas: InterjeruDizainas@gmail.com

Ukmergės g. 2-8, Panevėžys
Telefonas: +370-45-461228, El. paštas: gabijaprojektas@takas.lt

Savanorių pr. 178, Vilnius
Telefonas: +370-5-2374914, El. paštas: gaeta@takas.lt
1 ... 11 12 13 14 15 16 17 18 19 ... 32
Vida Aliukonienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Ar 2015 metais be leidimo pradėta, bet iki šiol nebaigta nesudėtingo pastato statyba nelaikoma savavališka?

Atsako Vida Aliukonienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė

daugiau
Vilija Viešūnaitė, advokatė Kaip turi būti sudaryta projektavimo sutartis?

Atsako Vilija Viešūnaitė, advokatė

daugiau
Kompanijų produktai
Žemės sklypo planų, detaliųjų palnų, žemėtvarkos projektų rengimas Lietuvoje, Šiauliuose

Žemės sklypo planų, detaliųjų palnų, žemėtvarkos projektų...

Žemės sklypų kadastriniai geodeziniai matavimai Vilnius

Žemės sklypų kadastriniai geodeziniai matavimai Vilnius

Temperatūros jutiklių (daviklių) projektavimas ir gamyba

Projektuojame ir gaminame įvairių konstrukcijų termojutik...

Pastatų projektavimas, konsultavimas

UAB "Kupola" projektai

7
Gyvenamųjų namų projektai Kaune

Individualaus namo projektai Kaune

Individualių namų projektavimas
Individualių namų projektavimas

Individualaus namo projektas

Kapitalinio remonto projekto rengimas
Kapitalinio remonto projekto rengimas

Kapitalinis remontas, remonto projektas

Hidrotechninių statinių projektavimas Kaunas

Hidrotechninių statinių projektavimas Kaunas

Įvairios paskirties statinių projektavimas
Įvairios paskirties statinių projektavimas

Pastatų projektavimas, pastato projektavimas

Fermų projektavimas
Fermų projektavimas

Fermų projektavimai, fermos projekto rengimas

Kaimo turizmo sodybų projektavimas
Kaimo turizmo sodybų projektavimas

Kaimo turizmo sodybos projektas

Naujiena architektams ir projektuotojams - ROCKWOOL brėžinių virtuali biblioteka

Tai U-verčių ir ilginių šiluminių tiltelių katalogas - kuris telpą ir į mažą USB rakte...

Pasyvaus namo projektavimas ir statyba Kaunas

Pasyvaus namo projektavimas ir statyba Kau...

Elektros taupymas įmonėms, gamykloms.

Reaktyviosios galios kompensavim...