Krienų auginimas

Tai krymažiedžių (Cruciferae) šeimos didžialapis augalas, išaugantis iki 120 cm. Jie retai kur auginami specialiai, dažniau tai be priežiūros palikti ir retkarčiais prieskoniams ar konservavimui vartojami augalai.

Norėdami gausaus derliaus, sodinkite krienus į jiems tinkančią giliai įdirbtą, purią, humusingą vidutinio sunkumo dirvą. Sunkiose dirvose šaknys sumedėja, lengvose netenka skonio. Dirva ruošiama rudenį: gausiai patręšiama organika (6–8 kg/m2), galima mėšlu. Mėšlu pavasarį netrešiama, kad šaknys nebūtų dėmėtos. Pavasarį galima tręšti 20–30 g/m2 amonio sulfato, 25 g superfosfato, 25 g kalio druskų.

Sodinimas

Krienai sodinami pavasarį į paruoštą ir gerai įdirbtą dirvą. Sodinamos 25–40 cm ilgio ir 0,5–1 cm storio šaknys, esančios didžiosios šaknies apačioje.  Jos laikomos per žiemą rūsyje dėžėse su smėliu. Šaknų vidurys nutrinamas šiurkščiu skuduru, kad pumpurų liktų viršuje ir apačioje. Iš viršutinių auga lapai, apatinių – šaknys. Paruoštose vagose įkypai daromos kuoliuku apie 30 cm skylutės, į kurias įkišamos paruoštos šaknys, paliekama neužberta žemėmis apie 2–3 cm.

Auginimas

Krienai nereikalauja daug priežiūros. Tereikia purenti žemę ir ravėti pikžoles. Norint gražių šaknų, jas reikia atkasti, šonines šakneles nupjauti peiliu ar nutrinti šiurkščiu skuduru, būtinai liepos pradžioje ūkanotą dieną arba po lietaus.

Derliaus nuėmimas

Derlius nuimamas rudenį, kai dauguma lapų ima gelsti. Šaknys iškasamos šakėmis, peiliu šoninės šaknelės nupjaunamos, pavasarį bus galima sodinti. Tereikia supjaustyti reikiamu ilgiu, apačią nupjauti įkypai, o viršų lygiai. Taip nepasodinsite atvirkščiai.

Krienų savybės

Šviežių krienų šaknyse yra 77–89 proc. vandens, 0,3–0,4 proc. riebalų, 13–18 proc. beazotinių ekstraktinių medžiagų, 1,5 proc. pelenų, 2,5–3 proc. lastelienos, glikozido sinigrino. Jis, veikiamas fermento mirozino, skyla į gliukozę, kalio sulfidą ir alilo garstyčių aliejų, nuo kurio ir krienai tokie aitrūs. Šviežių šakniastiebių sultyse yra iki 0,25 proc. vitamino C ir antibiotinės medžiagos lizocimo, lapuose – iki 0,35 proc. vitamino C ir alkaloidų.

Šakniastiebiai ir sultys gydo mažakraujystę, skorbutą,  gerina apetitą ir virškinimą, skatina šlapimo išsiskyrima. Sutrintos šaknys tinka įtrinymams – pakeičia garstyčias. Žinoma, kas per daug – negerai: dirgina skrandžio gleivinę, žarnyną ir net gali sukelti jų uždegimą. Negalima vartoti sergant opalige, gastritu, kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis.

Lizocimas pasižymi stipriomis fitoncidinėmis savybėmis, žudo daugelį patogeninių bakterijų. Krienų antpilu ir tyre gydomos užsisenėjusios žaizdos.